Eksponuojamos konceptualios lėlės parodo žmogaus gyvybės trapumą

MČTAU Freskų fojė atidaryta ir veikia konceptualių lėlių paroda, parodanti žmogaus gyvybės trapumą totalitarinėje sistemoje. Ši iš Bulgarijos atvežta lėlių ekspozicija – viena iš tarptautinio projekto „Žmonių laikai“ („Human Times“), kuriame dalyvauja MČTAU, dalių.

Kas lemia žmonių totalitarinį elgesį, kaip susikuria diktatorių režimai? Tarp tarptautinio projekto „Žmonių laikai“ tikslų - parodyti totalitarinių režimų įtaką šiuolaikinei Europos visuomenei. Tai buvo daroma ir per meno prizmę – kuriant konceptualias lėlės ir organizuojant kilnojamą lėlių parodą.

Lėlių gamintoja Nadežda Petrova iš Bulgarijos sukūrė konceptualias lėles, kurios dabar eksponuojamos parodoje MČTAU freskų foje. Į ekspozicijos atidarymą gausiai susirinkę senjorai įdėmiai apžiūrėjo konceptualias lėlės, jų aprašymus, diskutavo tarpusavyje.

Per parodos atidarymą MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė sakė: „Labai graži jūsų idėja ir renginys – konferencija apie mūsų tremties atmintį. Šių lėlių laukėme su dideliu nekantrumu ir galvojome, kas tai bus. Iš tiesų mintis labai gili – tos lėlės parodo žmogaus gyvybės trapumą. Atskleidžia tai atskirais tragiškais etapais. Galima pajusti režimo žiaurumą.“

Anot rektorės, konceptualių lėlių paroda kelia minčių apie šiandienę Ukrainą. „Ten dabar patiriamos kančios, prievartaujamos, mušamos, žudomos moterys ir vaikai.“ O agresoriai šiuo metu – rusai, užpuolę Ukrainą.

Projekto „Žmonių laikai“ Lietuvoje vadovas ir koordinatorius, Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto dekanas dr. Vitalius Skaržinskas papasakojo, kad MČTAU projekte „Žmonių laikai“ dalyvauja antri metais. Viso dalyvauja šešios šalys – Lietuva, Vengrija, Austrija, Olandija, Slovėnija ir Bulgarija, kuri vadovauja ir koordinuoja projektą. Jis skirtas paprastai ir žmogiškai iš savo patirčių apsvarstyti, kaip atsiranda diktatūroms ir kodėl joms paklūstama.

Lietuva projekto rėmuose rengė vietinius tyrimus ir rinko istorijas apie totalitarinių režimų įtaka žmonių likimams sovietinės okupacijos metu, netrukus surengs konferenciją „Žmonių laimai 2022“ ir priėmė eksponuoti keliaujančią konceptualių lėlių parodą iš Bulgarijos.

***

Bulgarų menininkė Nadežda Petrova, kurios ekspoziciją šiuo metu galima pamatyti MČTAU Freskų fojė, yra lėlių kūrėja ir iliustratorė.

N. Petrova gyvena Kazanlake - mažame miestelyje, esančiame Rožių slėnyje, Bulgarijoje. Sofijos technikos universitete ji įgijo grafinio dizaino bakalauro laipsnį, po to taip pat sėkmingai baigė magistro studijas Naujajame Bulgarijos universitete. Ji dirba laisvai samdoma iliustruotoja nuo pat studijų baigimo. Ji atidarė savo iliustracijų ir meninių lėlių studiją, pavadintą "Made by Nadiusha" 2019 m., kurioje išreiškia savo drąsias idėjas taip, kaip nori.
Menininkė pasakoja savo istoriją: „Vaikystėje mano mėgstamiausi žaislai, su kuriais žaisdavau, buvo lėlės. Kokia staigmena, ar ne?! Bet ko aš nemėgau - tai pamatyti mergaitę su tokia pat lėle, kaip ir mano, arba apsilankyti žaislų parduotuvėje, kurioje yra tik šviesiaplaukės lėlės su vienodais veido bruožais. Ar jos buvo dvynės?!
Kai užaugau, baigiau dizainerio studijas. Tapau motina, ir taip nutiko, jog likau namie, kad galėčiau rūpintis savo mažu berniuku. Tai kažkaip sugrąžino mane prie pamirštos aistros gaminti lėles. Ir štai dabar - aš gaminu savo lėles.“

N. Petrova teigia, kad visos lėlės yra rankų darbo. „Kiekviena lėlė turi savo identitetą ir savo sielą. Todėl jos man tokios ypatingos. Kiekviena mažytė detalė, kiekviena jų veidų išraiška kalba.“

Parodoje pristatomos keturios menininkės sukurtos lėlės. Tai „Gyvybės šaltinis“ – lėlė atspindi idėją apie tyros žmonių rasės sukūrimą. Idėja tiek idealistinė, tiek ir šokiruojanti. Kita lėlė vadinasi „Hitleris nesiųs jokio įspėjimo“, ji parodo idėją apie žmogaus gyvybės vertę teroro ir masinių naikinimo ginklų panaudojimo sąlygomis. Dar viena lėlė – „Atiduok vaiką fiureriui“ atskleidžia, kaip totalitarinių režimų laikais nuo ankstyvos vaikystės „pradedamos plauti smegenys“, siekiant išugdyti ateities visuomenę, kur vėliau tarnautų tam tikrai politinei ideologijai. O lėlė „Nematomas laisvos dvasios žudikas“ atspindi idėją apie pasipriešinimą žmogaus dvasios griuždymui koncentracijos stovyklų sistemoje.

Konceptualių lėlių iš Bulgarijos parodą galima pamatyti MČTAU Freskų fojė iki birželio mėnesio.

Parengė Rasa Pakalkienė

Rasos Pakalkienės nuotraukos

Lenino bareljefo istorija

1977 metų sausio 23 dieną penki studentai – Rimas Grigas, Rasa Pakalkienė, Saulius Marcinkevičiaus, Gediminas Šinkūnas ir Gintaras Stankevičius iš Vilniaus centrinio pašto nukabino Lenino bareljefą ir nuo Žaliojo tilto įmetė jį į upę. Jaunuolius sulaikė sovietinė milicija. Okupacinio totalitarinio režimo pareigūnai – ir milicijos, ir KGB – juos tardė, baugino ir gąsdino.

Visi jaunuoliai, sėkmingi studentai, sovietinio režimo struktūrų paliepimu buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų su įrašu „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“ .

Vienas iš jų, Rimas Grigas, buvo uždarytas į kalėjimą, vėliau – į psichiatrinę ligoninę. Kitas – Saulius Marcinkevičius buvo paimtas į sovietų armiją ir ten žuvo.

Visų jaunuolių likimai buvo sulaužyti.

Šiuose įvykiuose dalyvavo Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) atstovė Rasa Pakalkienė, anuomet – Abeltinytė. Ji liudija, ką pati patyrė. Taip pat prisiminimais dalijasi vieno iš šio įvykio dalyvių, vėliau žuvusio sovietų armijoje Sauliaus Marcinkevičiaus sesuo Audronė Būdienė, anuomet turėjusi Marcinkevičiūtės pavardę.

Sovietų totalitarinio režimo mašinos bandymas sutraiškyti: pirmas liudijimas

Būdama 18 metų, turėjau siekių ir tikėjausi juos įgyvendinti, domėjausi menu, įstojau studijuoti architektūros į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Tačiau per vieną vakarą svajonės buvo sudaužytos į šipulius, o tie šipuliai vis durdavo iki pat to laiko, kol Lietuva nusikratė okupacinio sovietinio totalitarinio režimo ir atkūrė Nepriklausomybę.

Mes, penki bendraklasiai – Rimas Grigas, Saulius Marcinkevičius, Gintaras Stankevičius, Gediminas Šinkūnas ir aš, Rasa Abeltinytė, – sėkmingai baigėme vidurinę mokyklą, įstojome į aukštąsias. Po pirmos sesijos rinkomės pasidžiaugti, kad sėkmingai ją išlaikėme, ėjome vieni pas kitus į svečius ir į miestą.

Tai buvo šaltas žiemiškas 1977 metų sausio 23-osios vakaras. Prieš skirstydamiesi į namus, užėjome į Vilniaus centrinį paštą pasišildyti.

Bendraklasis Rimas Grigas pamatė Lenino bareljefą ant sienos ir jį nukabino. Pajuokavo, kad parsinešęs šiuo bareljefu papuoš namus. Tais vėlyvojo sovietmečio laikais mano aplinkos jaunimas šaipėsi iš komunistinio režimo, pasakojo anekdotus. Todėl tai, ką darėme, atrodė kaip ironiškas protestas prieš sovietų ideologiją. Nešini Lenino bareljefu iš Centrinio pašto patraukėme miesto gatvėmis, kol pasiekėme Žaliąjį tiltą, kuris anuomet vadinosi Dzeržinskio, vieno iš bolševikų vadų, organizavusių „kruviną terorą“, vardu.

Tada ir pastebėjome artyn važiuojantį milicijos automobilį. Rimas Grigas reagavo greitai ir Lenino bareljefą metė į apledėjusią upę. Deja, vietoj to, kad panirtų į vandenį, bareljefas nukrito ant ledo visai šalia upės tėkmės. Milicininkai jį pamatė ir kitam bendraklasiui liepė nusileisti prie upės bei jį paimti. Mes tyliai susitarėme, kad visi bėgsime į skirtingas puses. Taip ir bandėme padaryti. Deja, milicija mus sugaudė ir surinko.

Netrukus Lietuvos disidentų pogrindinė ir užsienio lietuvių laisvoji spauda bei užsienio radijo stotys pranešė apie tai, kad vilniečiai studentai Centriniame pašte nukabino Lenino bareljefą ir nuo Žaliojo tilto įmetė jį Neries upę

O mes tuo metu patekome į tardymo ir bauginimo laikotarpį. Tai darė tiek milicija, tiek KGB. Rimas Grigas buvo uždarytas iš pradžių į kalėjimą, po kurio laiko – į psichiatrinę ligoninę, o mes, keturi bendraklasiai, paleisti iki tolimesnių sprendimų.

Sprendimai buvo tokie: visus pašalino iš aukštųjų mokyklų su formuluote „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“. Nepadėjo tai, kad kaltę už įvykį prisiėmė Rimas Grigas, už ką gavo teistumą, kad kiti mes būtume tarsi tik liudininkai.

Tragiškiausias buvo Sauliaus Marcinkevičiaus likimas: paimtas į sovietų armiją, iš jos gyvas nebegrįžo, buvo parvežtas karste. Tebesaugau Sauliaus nuotrauką, kurią jis man padovanojo baigiant mokyklą, kurios kitoje pusėje užrašė: „Rasa, prisimenu tavo šypseną ir pakeltą ranką, kai mes lipome nuo scenos, padainavę „Stepaną Raziną“. Saulius“. Tuo metu jis dainavo berniukų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas“.

Kaip toliau klostėsi mano gyvenimas?

„Visi esame didelės mašinos sukami maži sraigteliai. Jei bandysi suktis į kitą pusę, mašina sutraiškys ar bent išstums“, – jau nebepamenu, kas sovietinio režimo laikais man pasakė šiuos žodžius. Taip atsitiko, kad tapau tokiu „sraigteliu“.

Pamenu, kaip namo paskambinęs ir liepęs atvykti į KGB, kagėbėšnikas man, aštuoniolikmetei, rusiškai grasino: „Gaila, kad dabar – ne Stalino laikai, nes tada būtum pastatyta prie sienos ir sušaudyta“. Ši sovietinio režimo įstaiga nepaliko manęs ramybėje, net kai ištekėjau, tapusi Pakalkiene, ir laukiausi vaiko. Mano vyras Algirdas Pakalka piktinosi, kad KGB kviečia apklausai nėščią žmoną, kai stresas galėjo turėjo blogas pasekmes.

Kartą močiutė norėjo paimti mane kelionėn į Lenkiją. Tačiau sovietinis režimas jai išdavė vizą, o man – ne. Jaučiausi uždaryta dideliame lageryje, kuris vadinosi Sovietų Sąjunga. Nebuvo nė tarpelio, per kurį galėčiau išsprūsti pro „geležinę uždangą”.

O ir pačioje sovietinėje zonoje mano ateitis priklausė nuo totalitariniam režimui dirbančių asmenų, turinčių sprendimo galią.

Savotiška, kad atsidūrusi sovietinės sistemos paribyje, pasijutau sąlyginai laisva. Pradėjau bendrauti su hipiaujančiu jaunimu, keliaudavome pakeleivingomis mašinomis, skaitydavome įvairią, taip pat ir draudžiamą literatūrą bei pogrindinius leidinius, pašaipiai atsiliepdavome apie sovietinį režimą bei jo draudimus, varžančius žmogaus teises ir laisves.

Tad galiu teigti, kad „totalitarinio režimo mašina“ manęs, „straigtelio“, nesutraiškė. O kai tokių „straigtelių“, kurie pradėjo suktis laisvės ir demokratijos kryptimi, pasidarė dauguma, „totalitarinio režimo mašina“ sulūžo ir subyrėjo.

Rasos Pakalkienės (Abeltinytės) prisiminimai

Asmeninio archyvo nuotraukos ir dokumentai

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ skaitmenizuotas pranešimas apie tai, kad „1977 metų sausio 23 dieną keturi Vilniaus universiteto studentai ir Vilniaus Inžinerinio statybos instituto studentė, visi pirmakursiai, 1958 m. gimimo, miesto centrinio pašto pagrindinių operacijų salėje nukabino nuo sienos didelį Lenino bareljefą ir nuo Žaliojo tilto įmetė į Nerį. Ten juos sulaikė milicija.“

Tą pačią žinią paskelbė Čikagoje (JAV) leidžiamas Laisvojo pasaulio lietuvių laikraštis „Draugas“ (apvesta raudonai).

Vilniaus inžinerinį statybos instituto rektoriaus įsakymas Architektūros fakulteto pirmo kurso studentę Rasą Abeltinytę išbraukti iš studentų sąrašų “už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“.

Rasa Abeltinytė metai prieš įvykį.

Lenino bareljefo įvykyje dalyvavęs ir vėliau sovietų armijoje žuvęs bendraklasis Saulius Marcinkevičius. 

Rasa Abeltinytė pora metų po įvykio, kai buvo pašalinta iš aukštosios mokyklos.

Sulaužyti likimai: antras liudijimas

1977 metų šaltą sausio 23 dieną, kai Saulius, mano brolis, ir mūsų klasės draugai, tuomet jau studentai, visi, sėkmingai išlaikę pirmąją žiemos sesiją, eidami Gedimino (tuomet Lenino) prospektu užsuko į Centrinį paštą šiek tiek sušilti, dar nežinojo, kad šis vakaras taip pakeis visų jų, ypač Sauliaus, ir jų šeimų likimus...

Tą vakarą įvykiai pradėjo keistis tarsi vaizdai pro lekiančio traukinio langus: Saulius Marcinkevičius, mano brolis, namo neparėjo. Buvo keista ir nejauku... Nesulaukė namiškiai, kaip vėliau paaiškėjo, ir jo draugų – Gintaro Stankevičiaus, Rasos Abeltinytės, Gedimino Šinkūno bei Rimo Grigo. Atsimenu, kaip neramiai praleidome vakarą, lyg nujausdami kažką bloga. Iš ryto tėvai pradėjo skambinti į greitąją pagalbą, policiją (tuomet miliciją). Ir štai pagaliau sužinome: jie visi sulaikyti milicijos skyriuje Dzeržinskio, dabar Kalvarijų, gatvėje. Netikėjome... Kaip, kodėl, už ką? Tėvai nuvažiavę išgirdo vieno iš budinčių milicininkų žodžius: „To užteks ir jiems, ir jų vaikams...“

Tą vakarą, jaunatviško maištingumo vedami ir nepaklusdami propaguojamai tuometinei ideologijai, nukabino Centriniame pašte visų tyliai išjuokiamo vado portretą, ironizuodami bei šmaikštaudami nešė jį Lenino prospektu, o milicijos mašina pradėjo juos sekti. Kai visi ėjo per Žaliąjį (tuomet Dzeržinskio) tiltą, milicijos mašina, visą laiką juos sekusi, greitai sustojo, o iššokę milicininkai pribėgo prie grupelės. Tuo metu milicininkai pamatė, kad vaikinai kažką įmetė į upę. Deja, į upę mestas Leninas taip lengvai nenuplaukė, kaip norėta. Juk „atėjo visiems laikams“. Milicininkai liepė nueiti ir paimti tai, ką įmetė. Kai pamatė, kas ten buvo, nuščiuvo... Susodinę visus į milicijos mašiną, nuvežė į areštinę. Buvo užvesta byla. Kitą dieną Amerikos balsas jau pranešė žinią, kad keturi studentai įmetė Lenino portretą į Nerį.

Visas Vilnius, o paskui visa Lietuva nedrąsiai šnibždėjo, perduodami šią žinią iš lūpų į lūpas, širdyje palaikydami tylią kovą prieš tuometę santvarką ir ideologiją. Bet nedaug kas tuo metu galėjo atvirai tam pritarti.

Įvykiai toliau klostėsi savaime. Pirmiausia visi keturi studentai – mano brolis Saulius, jo draugai Gintaras, Gediminas, Rimas ir Rasa – buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų. Saulius, kuris studijavo kibernetiką, buvo išmestas iš universiteto, kaip ir jo draugai, už poelgį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu.

Mano mama, tuomet 39-osios vidurinės, dabar Naujininkų, mokyklos biologijos mokytoja, po mėnesio, vasario 25 dieną, buvo svarstoma partijos komitete ir iš jos buvo atimta teisė dirbti pedagoginį darbą. Už ką? Už tai, kad sūnus Saulius – „apolitiškos“ šeimos auklėjimo rezultatas.

Uolūs tuometinės mokyklos tarybinės ideologijos skleidėjai ir sergėtojai, partijos komitetas, apsvarstę tokį buvusių auklėtinių elgesį, pasiskubino pasmerkti tuomet visų mėgstamą ir darbščią biologijos mokytoją, mano mamą Juzefą Marcinkevičienę. Pasmerkė ir, dar panaršę mano šeimos puslapiuose, pasidžiaugė, kad ištekėjusi už mano tėvo Severo Marcinkevičiaus, buvusio politinio kalinio, turėjo išeiti ir iš universiteto.

O Sauliaus gyvenimas toliau riedėjo į nežinią...

Netrukus rudenį į sovietinę armiją išlydėjome brolį, tarsi kažką negera nujausdami... Pamenu paskutinę visos šeimos nuotrauką, kurią, nuėję į tuometinę fotoateljė, pasidarėme. Tai buvo tarsi nelaimės pranašas. Mamos akyse buvo įamžintos tuoj tuoj ištrykšiančios ašaros, tėvo žvilgsnyje galima buvo įžvelgti kančią, trylikos lageryje praleistų metų naštą bei skausmą. Sauliaus žvilgsnyje – vien tik išdidumą, pasitikėjimą jėgomis...

Pamenu, kitą dieną po brolio išėjimo į armiją, tuomet dar būdama antro kurso Filologijos fakulteto studentė, nesąmoningai apsirengiau juodai, tarsi gedului...

Praėjo pusmetis... Gyvenome kažkokiu laukimu, nerimu. Laukėme nekantriai laiškų iš Grodno, kuriame tarnavo brolis. Sausio pabaigoje aplankėme brolį kariuomenėje. Kalbėdama su broliu, negalėjau patikėti apie armijoje esamą „diedovščiną“. Baisėjausi, tačiau kartu ir praregėjau... Deja, praregėjimas sutapo su dar viena nelaime – staigia tėvo mirtimi. Sausio 31 dieną, iš ryto eidamas į darbą, tėtis staiga mirė nuo infarkto... Saulius buvo išleistas į tėvo laidotuves. Labai išgyveno...

Dažnai skaitydavau brolio laiškus... Saulius jautėsi vienišas tarp kartu su juo karinę tarnybą atliekančių vaikinų. Jiems nepatiko, kad Saulius buvo apsiskaitęs, domėjosi filosofija. Kažką pradėjo nujausti... Saulių pradėjo verbuoti saugumas. Tikriausiai nemažai vaikinų neatlaikydavo tokių gąsdinimų, viliojimų ir po psichologinio spaudimo susigundydavo pažadais. Brolis laikėsi, bet nutrūko mūsų susirašinėjimas, laiškų nebegaudavome...

Ir štai baisi žinia... 1979 metų gegužės 21-ąją Sauliaus gyvybė užgeso saulėtą dieną, kai gamta buvo pasipuošusi gražiausiais bundančios vasaros rūbais. Ši diena amžiams nusinešė dvidešimtmečio jaunatvišką maksimalizmą, skvarbų protą, dorą širdį ir daug neatsakytų klausimų „kodėl?“

Saulius į Lietuvą buvo atgabentas užkaltame raudoname cinkuotame karste. Buvo pašarvotas mūsų namuose Didžiojoje (tuomet Gorkio) gatvėje. Atsisveikinti ėjo minios žmonių: draugai, mokytojai, dėstytojai, giminės, „Ąžuoliuko“ choras, nepažįstamieji... Pastebėjome, kad į tuometinę Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvę buvo atvažiavę net autobusiukai dengtais langais... Matyt, saugumiečiai ruošėsi netikėtumams... Sauliaus karstą išnešė jo bendraklasiai ir draugai. Nusidriekė ilgiausia mašinų kolona... Tarp jų buvo ir „ilgosios ausys“, kurios viską fiksavo ir užrašinėjo. Kapinėse prie duobės buvo tokių tipų, kurie net išdrįso ateiti į namus gedulingų pietų...

Sauliaus gyvybė nutrūko tarsi gėlės žiedas, sutraiškytas brutalios jėgos – sovietinės sistemos mėsmalės. Tačiau žingsnis, nors ir mažas, buvo žengtas, laisvės troškimas stiprėjo, Lietuva budo...

Audronės Būdienės (Marcinkevičiūtes) prisiminimai

Asmeninio archyvo nuotraukos ir dokumentai

Paskutinė šeimos nuotrauka su Sauliumi Marcinkevičiumi. „Pamenu paskutinę visos šeimos nuotrauką, kurią, nuėję į tuometinę fotoateljė, pasidarėme. Tai buvo tarsi nelaimės pranašas. Mamos akyse buvo įamžintos tuoj tuoj ištrykšiančios ašaros, tėvo žvilgsnyje galima buvo įžvelgti kančią, trylikos lageryje praleistų metų naštą bei skausmą. Sauliaus žvilgsnyje – vien tik išdidumą, pasitikėjimą jėgomis“, - prisimena sesuo Audronė Būdienė.

Telegrama iš sovietinės armijos, kurioje rusų kalba pranešama, kad į ja paimtas tarnauti Saulius Marcinkevičius mirė 1979 metų gegužės 21 dieną.

Sovietinės institucijos pranešimas, kad Sauliaus Marcinkevičiaus mama nebegali dirbti mokytoja.

Sovietų armijoje žuvusio Sauliaus Marcinkevičiaus mama Juzefa Marcinkevičienė, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę tapo Lietuvos kareivių motinų sąjungos Vilniaus miesto iniciatyvinės grupės pirmininke. Lietuvos kareivių motinų sąjunga - Lietuvos visuomeninė organizacija, vienijanti SSRS kariuomenėje žuvusių ir sužalotų karių artimuosius.

Lietuvoje likusių ištremtų artimųjų vargai

 “Turbūt lietuvių tauta yra ta tauta, kuri labiausiai nukentėjo nuo sovietinio totalitarinio režimo. Sunku rasti šeimą ar giminę, kuri nebūtų to paliesta. Mano šeima - ne išimtis”, - teigė MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė. Ji pasakojo, kaip sovietinis totalitarinis okupacinis režimas paveikė jos šeimos likimą.

“Augau be tėvelio. Mūsų šeima buvo išblaškyta. Mes neturėjome pastovios gyvenamosios vietos. Kai tuokėsi, tėvelis Adolfas Grušas buvo ūkininko sūnus, o mamytė Jadvyga Štraupaitė, tapusi Grušiene,- amatininko dukra. Jie gyveno įprastą gyvenimą. Nebuvo politikos ir nieko panašaus. Tačiau tėvelis buvo įskųstas ir išvežtas kasti "Belomor” turėjo žemės. Kai grįžo, skundikai, bijodami, kad jis gali reikšti pretenzijas, vėl nepaliko ramybėje ir siekė, kad ištremtų pagal straipsnį, už kurį skiria 25 metus. Nors tėvelis man sakė, kad jausčiausi saugi, jog jis nėra niekuo nusikaltęs, o visa „kaltė“ ta, kad jis besąlygiškai mylėjo Lietuvą.

Kai tėvą dėl to areštavo, mes iš Ringalių persikėlėme į Stulpinus Telšių rajone. Turėjome tik vieną baltnugarę karvę, ir su ja mes, močiutė, mamytė, aš ir brolis, kėlėmės iš kaimo į kaimą. Kai gyvenome Stulpinuose, mamytė buvo enkavėdistų išvesta apklausai ar tardymui. O aš stovėjau už šuns būdos ir pasistiebusi žiūrėjau, kaip močiutė rauda, ką jie daro, plėšia motiną nuo vaikų. Kai mamytę paleido, ji iškart išvažiavo į Panevėžio rajoną pas savo dėdę pasislėpti. O mus, vaikus, paliko su močiute. Ir gyvenome Stulpinuose labai vargingai. Močiutė siūdavo drabužius ir juos keisdavo - į duonos kepalą, lašinių bryzą, medaus stiklainį… Vakare su broliu Danieliumi eidavome miegoti, o močiutė likdavo siūti, atsikeldavome ryte ir rasdavome ją tebesiuvančią. Ji ir mums su broliu drabužius siūdavo, visada buvom gražiai aprengti.

Du mamytės broliai Kazys Ir Juozas Štraupai buvo ištremti į Irkutską. Seneliai, mano tėvelio tėvai, Zofija ir Antanas Grušai taip pat jo brolis Kazimieras ir sesuo Zofija buvo ištremti į Krasnojarską. O pats tėvelis buvo išvežtas į Vorkutą. 1948-aisiais jį nuteisė 25 metams. Jau šiais laikais archyve radau, kad mes visi - mama, močiutė ir vaikai - buvo sąrašuose trėmimui. Mus išgelbėjo tai, kad vis keldavomės į vieno kaimo į kitą, o ir gyvendavome tai pas vienus, tai pas kitus šeimininkus. Visai mūsų šeimai duodavo vieną kambarį.

Kai pradėjau lankyti Gintaučių mokyklą, į ją eidavau geležinkeliu. Iš pro šalį važiuojančių traukinių žmonės mėtydavo laiškelius. Mes, vaikai, juos rinkdavome. Tai buvo ešelonuose į tremtį vežamų žmonių laiškeliai savo artimiesiems. O suaugusieji ieškodavo adresatų, kam tuos laiškelius perduoti.

Mūsų močiutė džiovindavo duoną. Prie krosnies į vieną maišą buvo sudėti drabužiai. Viso to - džiovintos duonos ir drabužių - reikėjo, jei netikėtai mus paimtų ir vežtų į tremtį.

Vieną kartą, kai tikrino karves, nustatė, kad mūsiškė serga tuberkulioze. Ir ją reikėjo papjauti. O tos karvės dėka mes turėjome pieno produktų, ji buvo pagrindinė mūsų maitintoja. Dar turėjome paršiuką. Tačiau po savaitės, kai karvė buvo papjauta, paršiukas padvėsė. Tada mačiau, kaip močiutė verkė, nes likome be nieko. Pamenu, valgydavome ”ubagienę”, kai į vandenį sudėdavo duoną ir įpildavo cukraus. Močiutė dar į šaukštą įpildavo žuvies tautų ir duodavo man ir broliui, kad nesirgtume.

Kai baigiau dvi Gintaučių mokyklos klases, išsikraustėme į kitą kaimą - Rainius. Į mokyklą nuo penktos klasės eidavau 4-5 kilometrus į Telšius kiekvieną dieną. Tekdavo eiti per Rainių miškelį. Tamsiausiu metų laikotarpiu gyvendavau Telšiuose išnuomotame kambarėlyje.

“Kai buvau 13 metų, grįžo tėvas, - toliau apie pokario metus pasakoja Z. Žebrauskienė. - Pamenu, vežėme šieną. Aš kroviau į vežimą, brolis padavinėjo, o mama grėbė. Atbėgo vyras iš kolūkio ir šūktelėjo: “Jadze, lėk į Telšius, tavo vyras grįžo!”. Buvo daug džiaugsmo.

Kai tėvas grįžo, prasidėjo naujas mūsų šeimos gyvenimo etapas. Jis įsidarbino Telšiuose ir dirbti važiuodavo iš Rainių. Mama jau prieš tai Rainiuose pradėjo dirbti kolūkio fermos vedėja. Mes, vaikai, jai padėdavome. Tėčiui grįžus, gyvenimas keitėsi. Persikėlėme į Telšius.

Noriu mintimis grįžti į laikotarpį, kai tėvas buvo ištremtas. Deja, iki šiol nėra gerai ištirta, ką patyrė ištremtųjų artimieji, likę Lietuvoje. Mes buvome žeminami, niekinami. Mamai sakydavo, jog ji esą yra bandito žmona, kad neva laukia “amerikonų”.

Z. Žebrauskienės tėvas mirė 2013 metais. Pragyveno 97 metus. Kaip sakė Z. Žebrauskienė, jis nepyko dėl savo likimo. Dainavo tremtinių ir bažnyčios chore. Per renginius mėgdavo deklamuoti eilėraščius. Mama pasiligojo ir mirė 2000-aisiais, būdama 77 metų. Brolis mirė tais pačiais 2000 metais. “Tada iš šeimos likome dviese su tėveliu. Mudu buvome labai artimi”,- teigė Z. Žebrauskienė.

Zitos Žebrauskienės pasakojimą užrašė Rasa Pakalkienė

Zitos Žebrauskienės asmeninio archyvo nuotraukos

Zita Grušaitė (Žebrauskienė) - moksleivė.

Močiutė Ona Štraupienė ir anūkė Zita Grušaitė (Žebrauskienė) po abitūros egzamino 1962 metais.

Zitos Grušaitės (Žebrauskienės) Pedagoginio instituto baigimo ir gauto diplomo šventimo proga. Iš kairės - močiutė Ona Štraupienė, Zita Grušaitė (Žebrauskienė), mama Jadvyga Grušienė, dėdienė Marija Gedmantienė.

Zita Grušaitė (Žebrauskienė) su broliu Danieliumi, mama ir močiute apie 1951 metus.

Tėvas Adolfas Grušas - Vorkutos lagerio kalinys 1944 metais.

Tėvo tėvai Antanas ir Zofija Grušai ir sesuo Zofija - tremtiniai Ustuguše 1956 metais.

Iš kairės - tėvo sesuo Zofija ir mama Jadvyda, Zita ant šeimos draugės Julijos rankų.

Tėvas Adolfas ir mama Jadvyga Grušai 1998 metais per mamos 75 metų jubiliejų.