Šiame straipsnyje siekiama nuosekliai ištirti penkių žydų gelbėjimo Antrojo pasaulinio karo metais Aukštadvario apylinkėse aplinkybes, laiką, gelbėjamuosius ir gelbėtojus. Tekste remiamasi keliais dar neskelbtais dokumentais, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išleistomis knygomis, išsamiu ir prieinamu Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus (VVGŽM) tinklalapiu [www.issigelbejesvaikas.lt/], Jad Vašem tinklalapiu [www.yadvashem.org/] ir kt. informacijos šaltiniais. Iš jų cituojami neaiškūs arba abejotini teiginiai žymimi klaustuku [?] ir (arba) paaiškinami [...] laužtiniuose skliaustuose.
Jad Vašem (hebr. Yad Vashem – amžinas vardas) – Tautos atminimo institutas, 1953 m. įkurtas oficialus Izraelio memorialas Jeruzalėje žydų Holokausto aukoms atminti. Jo svarbiausi tikslai yra švietimas, moksliniai tyrimai, Holokausto dokumentacija ir aukų įamžinimas. Viena iš Jad Vašem užduočių yra apdovanoti nežydų kilmės asmenis, kurie rizikavo savo gyvybėmis, laisve ar socialine padėtimi, kad išgelbėtų žydus Holokausto metu. Nuo 1963 m. Jad Vašem pripažintiems žydų gelbėtojams yra įteikiamas Pasaulio tautų teisuolio vardinis medalis su nurodytais vardu ir pavarde bei garbės sertifikatas su užrašu „Kas išgelbėjo vieną žmogų, tarsi būtų išgelbėjęs visą pasaulį“. Per beveik du dešimtmečius Teisuoliams įamžinti buvo pasodinti 1926 medeliai ir greta jų įkastos vardinės lentelės Jad Vašem Pasaulio tautų teisuolių sode, Atminimo kalne. Nuo 1990-ųjų metų pradžios visų Teisuolių vardai ir pavardės išgraviruojamos ten pat esančioje Garbės sienoje.
Iš viso iki 2018 m. sausio 1 d. 893 Lietuvos gyventojai gavo garbingą Teisuolio vardą. Neabejotina, kad nacių okupuotoje Lietuvoje žydų gelbėtojų buvo žymiai daugiau negu tų, kuriems yra pripažinti Pasaulio tautų teisuolių vardai.
Nuo 1992 metų Lietuvos žmonės, išgelbėję žydus, VVGŽM siūlymu yra Prezidento apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (ŽGK). Iki 2018 m. imtinai šį garbingą apdovanojimą gavo 1472 asmenys. Apdovanotųjų sąrašai kasmet pasipildo keliasdešimčia naujų žmonių. Deja, retai Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių Lietuvos prezidentas prisega pačiam garbaus amžiaus gelbėtojui. Dauguma atvejų apdovanojimai įteikiami jau mirusių gelbėtojų vaikams, anūkams ar artimiesiems.
***
Seniausią dokumentą apie žydų gelbėjimą nuo sunaikinimo vokiečių okupacijos metu 1941–1944 m. Aukštadvario apylinkėse radome savo tėvo, akademiko Vaclovo Mališausko byloje, saugomoje Lietuvos mokslų akademijos (LMA) archyve. Tai yra chemijos mokslų kandidato, Vilniaus valstybinio universiteto vyresn. dėstytojo Jokūbo Žirnausko 1950 m. liepos 10 d. pareiškimas LMA Kadrų skyriaus viršininkui į jo slaptą užklausimą:
„Į Jūsų užklausimą apie pil. Mališausko Vaclovo šeimą turiu garbės pareikšti sekančiai:
Vokiečių okupacijos metu [?] man, kaipo žydui, teko slapstytis nuo fašistinių žudikų pas Henriką Mališauską, Vaclovo Mališausko brolį, gyv. Aukštadvario valsčiuje, Trakų apskr. Drg. Henrikas Mališauskas slėpė ir maitino mane, jam visai nepažįstamą žmogų, rizikuodamas tuo savo ir savo šeimos gyvybe. Svarbu pabrėžti, kad drg. Henrikas Mališauskas tatai darė be jokio atlyginimo, vien iš užuojautos fašizmo aukoms. Be manęs, drg. Mališauskas H. dar išgelbėjo žydų tautybės dantų gydytoją Trapidienę (Krupickają) ir jos vaiką, dabar gyvenančius Kaune. Pastarieji visą okupacijos laikotarpį pragyveno pas drg. Henriką Mališauską. <...>
Pas draugo Vaclovo Mališausko seserį Jakimavičienę ilgesnį laiką [?] slėpėsi žydų tautybės pilietis Trigubovas, kurį jie laikė taipogi be jokio atlyginimo.
Vaclovas ir Julius Mališauskai apie mūsų slapstymąsi žinojo. Drg. Julius Mališauskas ne kartą mane aplankė, besislapstantį, o drg. Vaclovas Mališauskas aplankydavo minėtąjį drg. Trigubovą.
Iš viso to matyti, kad Mališauskų šeima vokiečių okupacijos metu veikė prieš okupantų valdžią ir aktyviai rėmė persekiojamus tarybinius žmones.“
Minėtus slaptą užklausimą ir J. Žirnausko pareiškimą pateikėme VVGŽM Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjai Danutei Selčinskajai. Šie dokumentai pasirodė jai nežinomi ir įdomūs. Mes iš jos gavome Adolfinos Žvironienės (1904–1995), profesoriaus (prof.) Antano Žvirono žmonos, atsiminimus:
„Kai A. Žvironas sužinojo, kad J. Ž. [J. Žirnauskas] jau gete, ruošė jo išvykimą iš geto į kaimą per M. Akad. Ekonomikos inst. mokslinį bendr. Mališauską [? kas pabraukė], tik nežinau, ar pas jo Tėvus ar gimines. Jis ten išgyveno visą skaudų laikotarpį [?] ir grįžo vėl į VVU-to Chemijos katedrą dirbti. Vėliau persikėlė į Kauną Veterinarijos Akad.“
Sugretinus J. Žirnausko pareiškimą ir A. Žvironienės atsiminimus aiškėja, kad J. Žirnauskas ir Trigubovas neatsitiktinai atsidūrė Trakų apskrities Aukštadvario valsčiuje, mūsų tėvo brolio Henriko Mališausko ir sesers Stefanijos Jakimavičienės-Mališauskaitės ūkiuose Srednikuose ir Naujalaukyje. Tuo pasirūpino tada Vilniaus universiteto (VU) prof. A. Žvironas ir studentas V. Mališauskas.
Docentas A. Žvironas 1934–1940 m. dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete (VDU). 1940 m. jis buvo perkeltas į VU, išrinktas profesoriumi, paskirtas Fizikos-matematikos fakulteto dekanu, Bendrosios fizikos ir Eksperimentinės fizikos katedrų vedėju (1944–1945). Per vokiečių okupaciją gelbėjo žydus, buvo vienas iš VU Fizinės chemijos katedros laboranto Jokūbo Žirnausko gelbėtojų. 1943 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) organizatorius, pogrindinio komiteto Vilniuje pirmininkas. 1945 m. areštuotas ir nuteistas 10 m. kalėti ir 5 m. tremties už sovietinės „tėvynės išdavimą“ ir antisovietinę veiklą. Kalėjo Pečioros (Rusija), Abezės (Komija) lageriuose. 1954 m. grįžo į Lietuvą ir mirė. 1992 m. už žydų Jokūbo Movšovičiaus ir Jokūbo Žirnausko išgelbėjimą apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
V. Mališauskas 1939–1940 m. studijavo VDU Teisių fakultete. Jį perkėlus į Vilnių, 1941–1947 m. mokėsi VU Teisės ir Ekonomikos fakultetuose. 1947 m. V. Mališauskas įstojo į LMA Ekonomikos instituto (EI) aspirantūrą. 1950 m. buvo paskirtas EI jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, apgynė disertaciją ir įgijo ekonomikos mokslų kandidato laipsnį. LMA Kadrų ir Spec. skyriaus pavėluotai buvo įtariamas ir turėjo aiškintis dėl neva „buožiškos“ kilmės. Tačiau didesnių represijų išvengė, nes neturėjo žemės gimtojoje Albinavoje prie Aukštadvario ir, gindamasis nuo įtarimų, gavo gerus sąžiningų EĮ darbuotojų atsiliepimus bei minėtą išgelbėto žydo J. Žirnausko pareiškimą.
Gana išsami medžiaga apie gelbėjamąjį J. Žirnauską pateikiama VU tinklalapyje.
„Jokūbas Žirnauskas, gimęs 1906 m. Ukmergės mieste, <...> , 1936 m. <...> įstojo į buvusio Vytauto Didžiojo Universiteto Matematikos-Gamtos fakulteto Fizikos-chemijos skyriaus pirmąjį semestrą studentu, išklausė visus privalomus Vilniaus Universiteto Matematikos-Gamtos fakulteto chemijos skyriaus aštuonių semestrų mokslo dalykus, atliko nustatytus praktikos darbus ir išlaikė šiuos egzaminus: <...> . Diplominį darbą <...> doc. J. Matulio vadovaujamas atliko labai gerai.
Pasirėmęs tais duomenimis Matematikos-Gamtos fakultetas 1940 m. <...> pripažino JOKŪBĄ ŽIRNAUSKĄ baigus aukštąjį mokslą ir nutarė duoti jam universiteto baigimo diplomą.“
„Talentingas studentas [J. Žirnauskas] Vilniaus universitete pradėjo dirbti 1940 m. <...> Fizinės chemijos katedros laborantu. Pirmą kartą iš Vilniaus universiteto buvo pašalintas 1941 m. birželio 22 d. kaip žydų tautybės universiteto darbuotojas, vykdant nacionalsocialistams pavaldaus švietimo reikalų valdytojo įsakymą. Buvo kalinamas Vilniaus gete, <...> . 1943 m. [?] jam pavyko pabėgti iš geto ir, padedant prof. Antanui Žvironui, apsigyventi pas ūkininką Aukštadvario valsčiuje, Trakų apskrityje. Vėliau [1945 m.] teisiant profesorių [A. Žvironą] Jokūbas [Žirnauskas] išdrįso parašyti jį ginantį laišką, kuriame pasakojo <...> apie žydų gelbėjimą per holokaustą“.
Apie prof. A. Žvirono ir J. Žirnausko ryšius gana daug rašoma ir VVGŽM tinklalapyje.
„Artėjo paskutinės Vilniaus geto dienos. Kasdien būriai pasmerktųjų traukdavo paskutinėn savo kelionėn. O prof. A. Žvironas vis eidavo pas savo kolegas – geto kalinius, nešdavo jiems maistą, pasakojo gandus, įspėdavo apie gresiančias akcijas, padėjo prof. [?] Jokūbui Žirnauskui pasislėpti kaime“.
„Į J. Žirnauską, kaip į jauną perspektyvų fizikochemiką, atkreipė dėmesį fizikas prof. A. Žvironas. Jo rūpesčiu, per kunigą J. Stakauską 1941 m. [?] rudenį J. Žirnauskas buvo paslėptas nuo Holokausto pas ūkininką Trakų apskrityje. Vokiečių okupacijos metus [?] išgyveno slėptuvėje daržinėje po šienu. Per tą laiką [?] labai gerai išmoko prancūzų kalbą. Pokario metais šis ūkininkas, kaip buožė, buvo ištremtas į Sibirą. Visą laiką, kol grįžo iš tremties ir išvyko į Lenkiją, jį materialiai šelpė J. Žirnauskas“. „1952 m. rugsėjį J. Žirnauskas pradėjo dirbti LVA [Lietuvos veterinarijos akademijos] jungtinėje fizikos-chemijos katedroje“. „Mirė 1970 01 27 ..., testamentu paskirstė ... didžiąją santaupų dalį – jam sunkiausiu gyvenimo metu padėjusiems kunigui J. Stakauskui ir prof. A. Žvirono šeimai.“ [www.issigelbejesvaikas.lt/, Apie Jokūbą Žirnauską, R. Bukaveckienė, 2006 m.].
Iš aukščiau pateiktų gana prieštaringų liudijimų neaišku, kada J. Žirnauskas pabėgo iš Vilniaus žydų geto ir buvo paslėptas Henriko Mališausko ūkyje Srednikuose Aukštadvario valsčiuje – 1941 ar 1943 m. rudenį. Getas Vilniaus senamiestyje buvo įkurtas 1941 m. rugsėjo 6 d., o galutinai likviduotas 1943 m. rugsėjo 23–24 d. Abiem atvejais susidaro dviejų metų tarpas. Aukštadvarį paliko vokiečiai ir užėmė sovietinė armija 1944 m. liepos mėn. viduryje. Taigi, J. Žirnauskas galėjo slapstytis H. Mališausko ūkyje nuo 11 mėn. iki 2 m. 11 mėn. Tai gana žymus skirtingų liudijimų neatitikimas.
Žinomas Lietuvos žydų Holokausto tyrėjas Rimantas Stankevičius teigia, jog „J. Stakauskas organizavo ir buvusio Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto vyr. dėstytojo [?] J. Žirnausko pabėgimą iš Vilniaus geto. Tik išėjus pro geto vartus, į darbą vedamam J. Žirnauskui buvo įteikti asmens dokumentai ir planelis, kaip nuvykti pasislėpti kaime.“
Cituotuose liudijimuose dažnai painiojamos J. Žirnausko pareigos iki karo, jo metu ir po karo. Jis iki karo buvo VDU studentu, karo metu – VU laborantu ir Vilniaus žydų geto kaliniu, o po karo – VU asistentu, vyresniuoju dėstytoju, docentu. Profesoriumi apskritai nebuvo, nors kartais docentas užsienyje vadinamas asocijuotu profesoriumi (angl. associate professor).
Keliose citatose aukščiau minimas J. Žirnauską gelbėjęs kunigas J. Stakauskas:
„STAKAUSKAS JUOZAS, kunigas. Vilnius. Kartu su vienuole Marija Mikulska ir [mūsų fizikos] mokytoju Vladu Žemaičiu išgelbėjo dvylika žmonių, juos slėpė Valstybinio archyvo patalpose. Tai – <...> , Jokūbas Žirnauskas [?]. Visi išliko gyvi“.
Buvęs Vilniaus valstybinio archyvo direktorius, istorijos mokslų daktaras, kunigas J. Stakauskas pats pasakojo apie tai kitaip: „O aš, <...> , suradau per patikimą žmogų prieglobstį kaime. Bet ten galėjo priimti tik ketvertą žmonių. <...> Vieno iš jų visiškai nepažinojau [? Trigubovas], kitas šiandien – Veterinarijos akademijos dėstytojas Kaune [J. Žirnauskas]. Archyve išsigelbėjo dvylika žmonių“ [J. Šinkūnaitė, Tiesa, 1967 m. balandžio 9 d.]. <...> „Pokario metais J. Stakauskas klebonavo Gelvonuose, Kazokiškėse, Žasliuose. Mirė 1972 m. Vilniuje, palaidotas Žasliuose“. „Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimą gavo 1974 m. [kartu su M. Mikulska ir V. Žemaičiu], ŽGK – 1995 m.“
Abiejuose paskutiniuose liudijimuose nurodoma po dvylika išgelbėtų žydų, tačiau jų sąrašai nevienodi. VVGŽM sąraše nėra J. Žirnausko pavardės. Todėl, mūsų nuomone, kunigas J. Stakauskas neslėpė J. Žirnausko Vilniaus valstybiniame archyve, o nukreipė jį į Trakų apskritį, Žaslius, kito kunigo M. Cijūnaičio žinion.
„CIJŪNAITIS MATAS, kanauninkas. Trakų aps., Žasliai. Slėpė gyd. Rivą Trapidienę, jos sūnų Leibą ir Jokūbą Žirnauską“ [V. Sakaitė, Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai, Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 2, p. 226, 230, genocid.lt/Leidyba/12/sakaite.htm; A. Bubnys, Lietuvos kunigai <...>]. „ŽGK gavo 2006 m.“ [www.issigelbejesvaikas.lt/, Cijūnaitis Matas].
Turime išgelbėto Leibės Trapido 1991 02 12 rašytą pranešimą Kauno miesto žydų tarybai:
„Pranešame, kad karo metu aš, mano mama bei mūsų tautietis Žirn[i?]auskas slapstėmės Aukštadvario rajone [? valsčiuje], Srėdnikų kaime pas ūkininkus Mališauskus, pas kuriuos ir išbuvome iki karo pabaigos [? Lietuvoje]. Visai neseniai sužinojome, kad jų sūnus Mališauskas H[?]enrikas gyvas ir šiuo metu gyvena Vilniuje <...>“.
Taip 1991 m. prasidėjo ilga Henriko Mališausko (1900–1965) ir Marijos Mališauskienės (1907–1960) pripažinimo Pasaulio tautų teisuoliais istorija. Jie patys tuo metu jau buvo mirę, todėl jų pripažinimu rūpinosi vyriausias sūnus Enrikas (1932–2018), kuriam žydų gelbėjimo laikotarpiu buvo apie 9–12 metų. Apie išgelbėjimą turėjo liudyti Jad Vašem asmeniškai gyvas žydų tautybės išgelbėtasis. Deja, J. Žirnauskas mirė 1970 m., R. Trapidienė – 1978 m. Todėl pagrindiniu liudininku tapo tuo metu 53 metų amžiaus L. Trapidas, kurį gelbėjant jam buvo tik 3–6 metai. Aktyvi tarpininkė buvo VVGŽM Žydų gelbėjimo ir atminties įamžinimo skyriaus vedėja Onutė Bivainienė. Jad Vašem pateikė Enrikui Mališauskui keliolika klausimų. Turime tik atsakymus į juos raštu rusų kalba. Kai kuriuos atsakymus išvertėme ir pateikiame čia:
„Gelbėjimo aplinkybės
1. Išgelbėtųjų iki karo pradžios nepažinojome.
2. Tėvas atsitiktinai sutiko žilą moterį su mažu vaiku, kuri prisistatė kaip Trapidienė Riva. Ji paprašė pagalbos, nes buvo vos gyva. Ir tėvas nusprendė atvesti [juos] namo, kad pamaitintų ir sušildytų.
3. Tai buvo 1941 m. vasaros pabaigoje arba rudenį. Kadangi man buvo 9 metai, tą laiką nelabai prisimenu. O greitai po karo, 1951 m. tėvus išvežė į Sibirą ir mus išskyrė, taigi visos šeimos istorijos aš nežinau. O Trapidienė buvo išgelbėta Srednikų ūkyje ir apylinkėse.
4. Kadangi buvo išsekusi ir išgąsdinta, Trapidienė po kelių savaičių sunkiai susirgo, jai ištino kojos ir atsirado žaizdos, liaudies medicinoje tokia liga buvo vadinama „rože“. Sergančią moterį, tuo labiau su mažu vaiku, išvaryti į gatvę, tėvai net nemanė. Vežiojo pas žiniuonis, ji priešinosi tokiam gydymui, bet vis tik jai palengvėjo, žaizdos pradėjo gyti ir taip ji su sūnumi išbuvo pas mus iki karo pabaigos [? Lietuvoje].
5. Jokio materialinio susitarimo neturėjo, buvo žmoniški santykiai, norint padėti išgyventi.
6. Tėvai tuo metu mums, vaikams, apie tai [?] neaiškino. Bet man buvo labai įdomu, taip pat domino ir kaimynus, kodėl jau paūgėjęs berniukas (Trapidienės sūnus) nevaikšto su vyrais į pirtį. Mama jį prausė namie vonelėje.
Kaip rizikavo tėvai, tik jiems vieniems žinoma. Mūsų šeimoje buvo keturi [?] vaikai: aš gimiau 1932 m., sesuo [Anelė] – 1935 m., sesuo [Sabina] – 1942 m. ir brolis [Vladas] – 1945 m. [? po karo Lietuvoje], kas mūsų laukė, jeigu kas nors praneštų hitlerininkams[, neaišku].
7. Pagrindiniai [gelbėtojai] buvo tėvai:
Tėvas Mališauskas Henrikas, Igno, gimęs 1900 m., palaidotas JAV, Baltimorės m. 1965 m.
Motina Mališauskienė Marija, Kazimiero, gimusi 1907 m., mirė ir palaidota Lenkijoje, Radkuve, Valbžich raj. 1960 m.
Sesuo, gim.1935 m., Pirga Anelė gyvena Lenkijoje, Radkuve, Valbžich raj.; sesuo, gim. 1942 m., Potaček Sabina, mirė 1977 m. ir palaidota Radkuve, Valbžich raj.
Brolis, gim. 1945 m., gyvena JAV, Baltimorės m., <...> .
8. Kaimynai žinojo, kad pas mus yra moteris su mažu vaiku, bet kadangi [?] Trapidienė buvo pristatyta kaip ruso [? belaisvio] žmona ir ji buvo balta kaip pavasarį žydinti obelis. Pražilo per kelias dienas, kai sužinojo apie tai, kad jos vyrą užmušė. Kaimynai ypatingos reikšmės tam neteikė, kadangi ji nebuvo panaši į žydę ir kalbėdavo rusiškai.
9. Išgelbėta Trapidienė Riva, Moisiejaus, mirė 1978 m. ir palaidota Kauno m., o jos sūnus Trapida Leiba, Jevelio, gim.1938 m., gyvena Kauno m. <...> .
10. 1942 m. rudenį tėvas priėmė iš pažįstamo krikščionio Sinkevičiaus [? vardas] slapstomą pas jį žydų tautybės ŽA[? I]RNAUSKĄ Jokūbą, Gelacho. Jį [?] pradėjo sekti ir toliau būti buvo labai pavojinga jam, o taip pat šeimai, pas kurią jis slapstėsi. Kadangi mūsų sodyba buvo nuošalesnėje nuo kaimynų vietoje ir klojimas su šiaudais nutolęs nuo gyvenamojo namo, tai ten padarė jam bunkerį po šiaudais. Kai atnešdavo karštą maistą, buvo pranešama specialiu signalu – smūgiu į rąstą. Vasarą Ža[?i]rnauskas slapstėsi netoli nuo klojimo krūmuose, pasidaręs sau priedangą. Krūmuose buvo daug uogų, taip pat aviečių, vaidindamas, kad einu uogų, bidonėlyje nešiojau pietus. Ir taip jis laimingai išbuvo mūsų šeimoje iki karo pabaigos 1944 m. Po karo jis dirbo Vilniaus m. [? universiteto] chemijos fakulteto docentu. Po to pervažiavo į Kauno m. ir dirbo Veterinarijos akademijoje. Kol buvo gyvas, daug padėjo man, ir taip pat tėvams.
1951 m., nežiūrint į visokias pastangas apginti ir padėti, nei Ža[? i]rnauskas J. G., nei Trapidienė R. M. negalėjo, nežiūrint į tai, kad labai stengėsi. Tėvus išvežė į Tomsko sritį Vasiugansko raj. iki 1954 m. be teisės gyventi Lietuvoje, po to jie išvažiavo pas pažįstamus į Lenkiją. <...> “.
Iš šių E. Mališausko atsakymų Jad Vašem aišku, kad Riva ir Leibė Trapidos buvo gelbėjami H. Mališausko ūkyje Srednikuose nuo 1941 m. rudens iki 1944 m. liepos mėn. vidurio. J. Žirnauskas ten atsirado metais vėliau – 1942 m. rudenį [?] ir išbuvo iki 1944 m. liepos mėn. vidurio apie 2 metus. Logiškai galvojant ši, jau trečia, J. Žirnausko gelbėjimo pradžios data yra labiausiai tikėtina. Šį kartą liudijo pats gelbėtojas, be to, J. Žirnausko gelbėjimo Srednikuose pradžia nesutapo su Vilniaus žydų geto, iš kurio J. Žirnauskas pabėgo, įkūrimo ir likvidavimo laikotarpiais. Jų metu pabėgimas galėjo būti sunkesnis dėl didesnio hitlerininkų budrumo.
Galų gale 1996 m. vasario 28 d. Jad Vašem pripažino Henriką ir Mariją Mališauskus (po mirties) Pasaulio tautų teisuoliais. Rygoje, Izraelio diplomatinėje atstovybėje įteikė jų vyriausiam sūnui E. Mališauskui tėvų apdovanojimus – vardinį medalį ir garbės sertifikatą anglų ir hebrajų kalbomis 1996 m. Pasaulio tautų teisuoliu už žydų Rivos ir Leibės Trapidų išgelbėjimą buvo pripažintas ir Andrius Grybauskas.
Apie tai L. Trapidas pasakojo detaliau 2001 m.:
„Gimiau 1938 m. vasario 19 d. Prieš karą mes gyvenome Žaslių miestelyje, Kaišiadorių rajone (buv. Trakų aps.). Mano tėvai buvo gydytojai, gerai žinomi žmonės. Prasidėjus karui ir atėjus vokiečiams 1941 m. birželio pabaigoje mano tėvas Jevelis Trapidas buvo suimtas ir rugpjūčio mėnesį kartu su aplinkinių rajonų žydais prie Žiežmarių sušaudytas.
Motiną ir mane (man buvo treji metukai) išgelbėjo klebonas Matas Cijūnaitis. Jis dvi dienas slėpė mus bažnyčioje, kol susisiekė su Mijaugonių kaime gyvenančia Grybauskų šeima, su kuria tėvai artimai bendravo. Andrius Grybauskas su žmona atvažiavo arkliais, perrengė mus kaimiškais drabužiais ir parsivežė į savo namus. Čia išbuvome tik pusantro mėnesio; kažkas atpažino mamą kaip gydytoją stomatologę, todėl likti buvo pavojinga. A. Grybauskas nuvežė mus pas savo motiną į Gilučių kaimą, ten išbuvome tik dvi savaites, nes mamą vėl atpažino. Tada Grybauskas nuvežė mus į Semeliškių apylinkės Baubonių kaimą. Vietinis gyventojas matė, kaip Grybauskas mus vežė, ir įskundė. Grybauskas buvo suimtas ir tik per atsitiktinumą paleistas. Naktį mes palikome šią vietovę. Su mama eidavome naktimis, o dienomis slapstydavomės miške. Per dieną tekdavo nueiti 20–30 km; kentėme badą, neturėjome šiltų drabužių, nuolat grėsė pavojus.
1941 m. vėlyvą rudenį atsidūrėme Aukštadvario apylinkėse, Srėdnikų kaime pas ūkininkus Mališauskus. Mama dirbo įvairius namų ruošos darbus, taip pat laukuose. Iš pradžių Mališauskai nežinojo, kad mes - žydai, bet mama turėjo viską papasakoti. Ji suprato, jog stumia į pavojų šią šeimą ir save, nes reikėjo saugotis ne tik vokiečių, bet ir vietinių gyventojų. Mališauskai mūsų neišvarė, bet ėmėsi atsargumo priemonių. Gyvenome nuolatinėje baimėje. Kilus pavojui praleisdavome savaites, mėnesius miške, bunkeryje, kurį mums iškasė Mališauskai, ne visuomet turėjome ką valgyti. Kai pavojus praeidavo, Mališauskų sūnus Enrikas atnešdavo mums maisto.
Raudonajai armijai išvijus iš Lietuvos hitlerinius okupantus, 1944 m. rugpjūtį grįžome į Žaslius. Mūsų namas buvo užimtas, jame apsigyveno partijos sekretorius. <...> Persikėlėme į Kauną.
Tų pačių 2001 m. liepos 26 d. Kaune L. Trapidas paliudijo kiek kitaip. Jis paminėjo tautietį J. Žirnauską ir akcentavo ypatingą H. Mališausko vyriausio sūnaus Enriko vaidmenį:
„Karo metais aš, Leibė Trapidas, mano motina Riva Trapidienė ir mūsų tautietis Jakovas [? Jokūbas] Ža[?i]rnauskas radome prieglobstį Srėdnikų kaime, Aukštadvario rajone [? valsčiuje] pas ūkininką Henriką Mališauską.
Slėpti 3 [?] žmones visą karą [?] buvo pavojinga. Bet kuriuo momentu galėjome būti sušaudyti mes ir mūsų globėjai. Tačiau ši kilni šeima, nepaisydama pavojų, sudarė visas įmanomas sąlygas, kad mes laimingai sulauktume karo baigties.
Gyvenome troboje, tačiau apdairūs mūsų globėjai įrengė specialią slėptuvę klojime, kur, kilus pavojui, galėdavome pasislėpti. Buvo pasiruošta ir rimtesniems atvejams – įrengta slėptuvė toli nuo namų. Tuomet kinkydavo arklį ir perveždavo mus į tą rezervinę slėptuvę, kol praeis pavojus. Būtent šiais atvejais labai daug padėdavo vyriausias sūnus Enrikas. Jis mus globojo, pastoviai nešiodavo maistą, bendraudavo su mumis, buvo kaip ryšininkas. Bendraudamas su kaimiečiais ne kartą yra išgirdęs apie rengiamas kratas. Visuomet laiku mus įspėdavo ir išgelbėdavo nuo pražūties.
Mano motina Riva Trapidienė prieš mirtį [1978 m.] priminė man, kad niekada nepamirščiau šio drąsaus ir kilnaus vaikino ir visokeriopai jį remčiau <...> “.
Šio liudijimo adresatas nenurodytas, tačiau liudijimą parašu ir specialiu spaudu oficialiai patvirtino Kauno žydų bendruomenės pirmininkas G. Žakas. Toks liudijimas buvo reikalingas Enrikui Mališauskui antrame derybų su Jad Vašem etape dėl jo pripažinimo trijų žydų gelbėtoju ir įtraukimu į Pasaulio tautų teisuolių sąrašą kartu su tėvais. Enrikas įrodinėjo, kad jo indėlio į žydų gelbėjimą neįvertinimas buvo klaida, net žadėjo atstatyti jų slėptuvę, bet Jad Vašem to nepripažino.
Užtat 2001 m. rugsėjo 7 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Henriką ir Mariją Mališauskus (po mirties) bei jų sūnų Enriką Mališauską Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.
2014 m. spalio 2 d. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje buvo įteikti pažymėjimai 80 gelbėtojų, kuriems už žydų gelbėjimą holokausto metu LGGRTC pripažino Laisvės kovų dalyvio teisinį statusą. Šiems asmenims paskirtos antrojo laipsnio valstybinės pensijos. Be to, juos ėmė materialiai remti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (pirmininkė F. Kukliansky) ir Maltos ordino pagalbos tarnyba (generalinė sekretorė D. Kedavičienė, jos padėjėjas A. Gedminas). Laisvės kovų dalyviu buvo pripažintas ir Enrikas Mališauskas, kuris pakvietė mus į šį renginį. Jo metu įteikiant pažymėjimą buvo dovanojama knyga „Tie, kurie gelbėjo 1941–1944 Those who rescued Žydų gelbėjimas Lietuvoje“ (sudarė T. B. Burauskaitė. 2012. – LGGRTC, Vilnius, 196 p.). Būtent ši knyga patraukė ypatingą mūsų dėmesį.
Jos įvade lietuvių kalba „Nepaskelbtų šventųjų sąrašai, arba naujasis maldininko leidimas“ tuometis LR Seimo Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjas R. Stankevičius rašė:
„Prieš keletą metų [?] vieną vėlų vakarą paskambino žmogus, pavarde Trigoras, kuri man tada nieko nesakė. Iš pradžių jis kalbėjo angliškai, paskui perėjo į puikią tarpukario lietuvių kalbą, kuria, kaip pats sakė, nebuvo kalbėjęs jau beveik šešis dešimtmečius [?]. Tas žmogus sakėsi perskaitęs LGGRTC išleistą knygą „Išgelbėję pasaulį“ [2001 m.], kurioje rašoma, kad kaime netoli Raudondvario [? Aukštadvario] karo metais valstiečiai Jakimavičiai slapstė žydą Tregubovą. Tas Tregubovas esąs jis, šiuo metu – Yehoshua Trigoras, JAV dirbantis Izraelio diplomatas. <...> . Jis norėjo pristatyti šiuos geradarius Pasaulio tautų teisuolio vardui. <...> . Y. Trigorui pateikus liudijimą Jeruzalės Yad Vashem, Pasaulio tautų teisuolių iš Lietuvos skaičius pasipildė [?] dar keliomis naujomis pavardėmis“.
Netruko paaiškėti R. Stankevičiaus įvade padaryta klaida, vietoje žydo gelbėjimo Aukštadvario valsčiuje nurodant Raudondvarį. Klaida buvo ištaisyta toje pačioje knygoje (78 p.), nurodant Aukštadvario valsčių ir Alfonsą Jakimavičių, kaip žydo gelbėtoją, bei informacijos šaltinį Gur – knygą „A. Gurevičiaus sąrašai“ (II leidimas. Kanados žurnalistų sąjunga, Vilnius. 1999). Be to, gelbėtojo vardas Alfonsas sutapo su mūsų tėvo Vaclovo Mališausko sesers Stefanijos Jakimavičienės-Mališauskaitės vyro ir dukters Sabinos Agentavičienės-Jakimavičiūtės tėvo vardu. Tai negalėjo būti atsitiktiniai sutapimai, nors iki tol mes apskritai nieko nežinojome apie žydo gelbėjimą A. ir S. Jakimavičių viensėdyje Naujalaukyje, Aukštadvario apylinkėse.
Bet minėtose knygose, išskyrus R. Stankevičiaus įvadą, nebuvo parašyta apie jokius A. Jakimavičiaus apdovanojimus. Nepavyko rasti jo pavardės tarp Pasaulio tautų teisuolių ir Jad Vašem tinklalapyje. Teko kreiptis į patį įvado autorių, kuris nustebo dėl tokių klaidų ir maloniai nukreipė mus pas VVGŽM Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėją D. Selčinskają. Ji labai apsidžiaugė, kad galų gale atsirado žinantis apie A. ir S. Jakimavičių šeimos, kurios muziejus seniai pasigedo, likimą. Taip 2014 m. rudenį mes pradėjome žydų gelbėjimo Mališauskų giminėje tyrimus lygiagrečiai dviem – Henriko ir Marijos Mališauskų bei Alfonso ir Stefanijos Jakimavičių, kryptimis. Pirmoji kryptis pakankamai detaliai ištirta ir aprašyta aukščiau, remiantis daugeliu liudijimų ir dokumentų. Deja, antrosios krypties tyrimai yra gerokai pavėluoti, nes dauguma liudininkų jau mirę, o dokumentų liko mažai.
A. ir S. Jakimavičių šeimoje buvo devyni vaikai – du broliai ir septynios seserys, kurios ištekėjusios pakeitė pavardes. Abudu tėvai ir trys vaikai 1949–1955 m. buvo ištremti į Sibirą be teisės grįžti į Lietuvą, todėl repatrijavo į Lenkiją. Iš gausios Jakimavičių šeimos iki šiol gyvuoja tik minėta Sabina Agentavičienė (gim. 1928 m.). Todėl nieko nuostabaus, kad žydų gelbėjimo Naujalaukio viensėdyje istorija buvo ir yra mažai žinoma. Sabinai žydų gelbėjimo laikotarpiu 1942–1944 m. buvo 14–16 metų. Čia pateikiame S. Agentavičienės 2015 m. birželio 17 d. liudijimo VVGŽM Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriui dalį:
„Mano tėvai Alfonsas Jakimavičius, Jono (1887–1964) ir Stefanija Jakimavičienė-Mališauskaitė, Igno (1902–1967) yra mirę. <...> Karo metais mano tėvai išgelbėjo žydų tautybės jaunuolį, kurį vadinome „Studentu“, gelbėjo ir jauną žydaitę, kurios vardo aš nežinau.
Karo metu išgelbėto jauno žydo niekas iš mūsų nepažinojo. Gelbėta mergina, kiek prisimenu, buvo mūsų pažįstamų žydų iš Aukštadvario, su kuriais tėvai draugavo, duktė. Jų vardų ir pavardžių aš tiksliai neprisimenu, rodos, motina buvo vardu Chaja.
Iš tėvų pokalbių sužinojau, kad teta Marija Mališauskienė, mamos brolio Henriko Mališausko žmona, atvedė į mūsų namus jaunuolį, kuris pas mus slapstėsi. Tėvai įspėjo vyresnius vaikus, kad mes nieko nepasakotume apie mūsų sodyboje besislapstantį žmogų. Jeigu sužinos vokiečiai, gali mus visus sušaudyti. Aš supratau, kad tai žydas, o galutinai įsitikinau, kai mama prašydavo mane padėti gaminti ir nunešti jam valgį – tas maistas dažnai būdavo kitoks, negu valgėme mes.
Tas jaunuolis slapstėsi pas mus kelias [? 1942–1944 m.] žiemas ir vasaras, kol pasitraukė vokiečiai. Žiemoms tvarte, prie gyvulių, jam buvo įrengta slėptuvė. Dažnai mes, vyresni vaikai, padėdavome pripildyti didelius kubilus vandens antrajame trobos gale. Žinojome, kad bus šildomas vanduo, prikaitintos krosnys ir atvestas jaunuolis išsimaudyti bei sušilti.
Vasaromis su pas mus tarnavusiu Stasiu Agentavičiumi eidavau su maistu į mišką, kur žydui buvo įrengtas bunkeris pasislėpti. Lydėdama Stasį matydavau, kaip „Studentas“ išeidavo iš bunkerio į gryną orą ir su juo slapstėsi kiek vyresnė [?] už mane žydaitė. Žiemomis tvarte jos nebūdavo. Nei žydaitės vardo, nei iš kur ji, aš tiksliai nežinau. Man atrodo, kad tai buvo tėvų pažįstamų žydų (Chajos) iš Aukštadvario duktė. Jos tėvą pirmosiomis karo dienomis sušaudė vokiečiai.
Mūsų name gyveno tėvo brolis Vincas Jakimavičius (1896–1952). Jis buvo išsilavinęs žmogus. Turėjo, mano supratimu, nemažą biblioteką. Žinojau, kad nešioja knygas skaityti žydui, kurį suaugusieji ir vaikai vadino „Studentu“. Šis padėdavo mano jaunesniam broliui Jonui ruošti pamokas ir mokė jaunesnes seseris.
Pasitraukus vokiečiams ir atėjus rusams, išėjo iš mūsų ir tas žydas. Apie save jis nepasakojo, tai mes, vaikai, ir nežinojome jo tikrojo vardo ir iš kur jis. Tėvai apie tai nenorėjo kalbėti, o gal ir patys nežinojo. Po karo Stasys Agentavičius tapo mano vyru. 1949–1955 m. tėvai su trim vaikais (Anzelmu, Anele, Irena) buvo ištremti į Sibirą, nežiūrint į žydų gelbėjimą karo metais. Tėvą pripažino „buože“, nes jis turėjo 3 samdinius, 80 ha žemės, iš kurios 50 ha sovietų valdžia konfiskavo 1945 m. To užteko, kad tėvai ir suėmimo metu namuose buvę 3 vaikai būtų ištremti. Todėl daug metų negalėjau su tėvais artimiau bendrauti ir tas žydų gelbėjimas buvo primirštas.
Apie žydų gelbėjimą mūsų sodyboje žinojo Henriko ir Marijos Mališauskų šeima su 4 [? 3] vaikais, mūsų didelė šeima, dėdė Vincas ir samdiniai. Tačiau niekas iš jų vokiečiams mūsų neįskundė. Tėvų namuose kalbėti apie slepiamus žydus buvo griežtai uždrausta. Matyt, tėvai gerai suprato, kaip rizikuoja didelės mūsų šeimos likimu.
Gelbėjant žydus mūsų sodyboje daugiausiai dalyvavo:
Tėvas Alfonsas JAKIMAVIČIUS, Jono, mama Stefanija JAKIMAVIČIENĖ-Mališauskaitė, Igno ir mano būsimas vyras Stasys AGENTAVIČIUS, Alfonso (1916–1996).
Mes, Jakimavičių vaikai, ypač vyresnieji, nuolat padėdavome savo tėvams. Aš padėdavau mamai namų ruošoje ir gaminti maistą gelbėjamiems žydams. Dažnai pati nešdavau jį „Studentui“ į slėptuvę tvarte žiemą ir su Stasiu „Studentui“ bei žydaitei į bunkerį vasarą. Mums būdavo liepta nuolat stebėti, ar nesiartina prie mūsų sodybos nepažįstami žmonės. Jei ką pamatydavome, turėjome pasakyti tėvams arba Stasiui Agentavičiui, o jie jau žinojo, ką daryti.
Mano jaunesnis brolis Jonas (1930–2010) bandė po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1990 m. surasti mūsų šeimos išgelbėtą žydą „Studentą“, tačiau jam tai nepavyko.
Vyriausioji sesuo Pranė Surintienė (1924–2013) po karo dar susirašinėjo su, mano nuomone, mūsų šeimos išgelbėta žydaite, kuri vėliau ištekėjo ir gyveno Vilniuje. Dabar ji jau mirusi ir su vyru palaidota Vilniaus žydų kapinėse. Mano žiniomis, jos motina Chaja po karo vėl ištekėjo ir su antruoju vyru Micheliu bei jų dukra Bluma gyveno Aukštadvaryje, o iš ten išvažiavo į Izraelį. Daugiau žinių apie juos neturiu <...> .
Mano tėvai draugavo su žydais dar iki karo. Manyčiau, kad geranoriški tarpusavio santykiai, tvirtas tėvų nusistatymas gelbėti nekaltus persekiojamus žmones ir lėmė, kad vokiečių okupacijos metais jie rizikavo savo ir artimųjų gerove bei gyvybėmis gelbėdami žydus“.
Mums pavyko rasti internete Avsejaus Tre[? i]gubovo jaunystės nuotrauką, pagal kurią S. Agentavičienė iš karto atpažino išgelbėtą žydą „Studentą“, ir trumpą jo biografiją:
„AVSEJUS TREGUBOVAS (baigė 1939 m.) [Mažeikių, dabar Merkelio Račkausko, gimnaziją]. Diplomatas. 1940 m. įstojo į Vilniaus universitetą, Ekonomikos fakultetą. 1941 m. Avsejaus mama buvo sušaudyta Mažeikių Pavenčiuose, tėvas – Baltarusijoje. Avsejus Šalčininkų rajone [? Aukštadvario valsč.] pasislėpė pas lietuvių ūkininką, todėl išliko gyvas. Pabėgo į Vakarus, vėliau išvyko į JAV. Ten jis tapo Yehoshua Trigor. 36 metus tarnavo diplomatinėje tarnyboje [Izraelio ambasadoriumi JAV].
2004 m. Izraelyje hebrajų kalba buvo išleista jo knyga apie Mažeikius ir mažeikiškius žydus „Litvak she‘Sarad, Milet ve‘Heepil”.
A. Tregubovas gimė 1926 m. liepos 21 d. Lietuvoje, Mažeikiuose, mirė 2006 m. spalio 15 d. Izraelyje, Tel Avive.
Y. Trigoras (A. Tregubovas) asmeniškai paliudijo apie savo išgelbėjimą A. ir S. Jakimavičių viensėdyje Naujalaukyje, Aukštadvario valsčiuje, organizacijos USC Shoah Foundation 2011 07 14 įkeltame internete vaizdo ir garso įraše „Jewish Survivor Yehoshua Trigor Testimony – You Tube“.
Pateikiame šios ištraukos anglišką tekstą lietuvių kalba (išvertė Darius Mališauskas):
Ž: – žurnalisto klausimas, T: Trigoro [Tregubovo] atsakymas.
„Ž: Kai palikote getą su draugu, jūs gavote profesoriaus iš Vilniaus raštelį?
T: Taip, jis buvo profesorius kunigas Stakauskas, bibliografijos [? istorijos] profesorius.
Ž: Gerai. Kas tame raštelyje buvo parašyta?
T: Jame buvo parašyta: „Patariama kuo greičiau pakeisti gyvenamąją vietą. Jeigu susidarytų sunkumų, prašome kreiptis į kunigą Gediminą Pileckį“, ir nurodytas adresas. Aš pamiršau adresą. Bandžiau, kai po karo buvau Vilniuje 1991–1993 m., gauti šį adresą ir daugiau detalių Kurijoje. Bet jie neturėjo dokumentų, nes rusai aštuntajame dešimtmetyje konfiskavo visus Vilniaus vyskupo archyvus. Tikriausiai ir visoje Lietuvoje.
Ž: Kiek laiko prireikė jums su draugu surasti šį kunigą?
T: Su draugu mes buvome išskirti ir atvykome ten atskirai. Aš nežinojau, kad mano draugas gyvas, nes kunigas, nors jis ir nebuvo labai mokytas, puikiai žinojo, kaip atskirti dalykus [? kokius]. Jis buvo labai protingas ir aš nežinojau [? ko], kol vokiečių valdžia nesugriuvo ir mes buvome išlaisvinti. Mes girdėjome artėjančio fronto ginklų šūvius. Nežinojau, ar mano draugas išvis egzistuoja, o jis nežinojo apie mane.
Ž: Koks buvo vardas draugo, su kuriuo palikote getą?
T: Profesorius Žirnauskas, chemijos profesorius. Labai talentingas. Jis nenorėjo keliauti į Palestiną ar Izraelį, mirė prieš kelerius metus [? 1970 01 27]. Buvo chemijos profesorius [?] Vilniaus universitete. Jis netgi buvo dekanas [?].
Ž: Ar galėtumėte pasakyti [paraidžiui], kaip rašoma jo pavardė?
T: Z I R N A U S K A S, nepamenu jo vardo.
Ž: Gerai. Kur nusiuntė jus kunigas po to, kai su juo susisiekėte?
T: Jis mane nusiuntė pas vieną ūkininką. Ūkininkas nebuvo patenkintas mane priimdamas. Turbūt todėl, kad nepatikėjo mano paaiškinimu, kad esu lietuvis iš Telšių rajono [?], ne iš savo gimtojo miestelio [? Mažeikių]. Pasakiau, kad bėgu nuo vokiečių ir taip pat ieškau savo tėvų, kurie buvo išvežti rusų. Girdėjau, kad jie iššoko iš traukinio šioje vietovėje. Po to mane nusiuntė pas kitą ūkininką. Kitas ūkininkas buvo pavarde Jakimavičius.
Ž: Ar galėtumėte pakartoti paraidžiui?
T: J A K I M A V I C I U S. Ten, kai kunigas mane aplankė, suprato, kad aš nemažai žinau apie katalikų tikėjimą. Kartais aš likdavau klasėje, kai buvo vedamos religinės pamokos. Man nereikėjo eiti į žydų pamokas, nes mokėjau daugiau už pačius mokytojus. Taigi aš likdavau ir sužinojau apie katekizmą bei kitus dalykus ir mokiau Jakimavičiaus dukras katekizmo. Jakimavičius buvo lietuvis ir aš mokiau jas lietuviškai. Bet bandžiau neiškilti į viešumą, nes supratau, kad, jeigu būtų atliktas rimtas tyrimas, tai [? kas] būtų tapę problema.
<...>
Bet kada, kai atvykdavo vokiečiai į ūkį, aš pabėgdavau per [? sodybos] galą. Turėjau man paruoštą slėptuvę. Girdėdavau motorą, niekas iš vietinių neturėjo motorinės mašinos, taigi tai būdavo arba policija, arba armija. Aš galėjau gana lengvai pabėgti į miškus, kur už dviejų-trijų mylių turėjau paruoštą slėptuvę. Kai jie išvykdavo ir viskas nutildavo, aš grįždavau. Ūkininkas vieną kartą manęs paklausė: „Kodėl tu slepiesi?“. Aš atsakiau, kad vokiečiai gali priversti mane dirbti arba paskirti į lietuvių batalionus. O aš nenoriu eiti į frontą, nes nepasitikiu vokiečiais labiau nei rusais. Aš esu lietuvių nacionalistas ir rusai su vokiečiais negerbė[? ia] mūsų laisvės. Jie nesilaikė[? o] žodžio, kad sugrąžins Lietuvai nepriklausomybę.
Ž: Ką žinojote apie karo eigą tuo metu, kai gyvenote su šiais netikrais dokumentais?
T: Žinojau daugiau ar mažiau apie karą iš kunigo ar kitų žmonių, kurie buvo susiję su “Armia Krajowa”. “Armia Krajowa” buvo lenkų pogrindis <...>.
Ž: Kada ir kas jus išgelbėjo?
T: Aš buvau išgelbėtas sovietų armijos, 1944 m. liepos 13 dieną. Visas vokiečių frontas sugriuvo ir staiga mes tapome laisvi. Kadangi vis dar buvo daug laisvų lietuvių partizanų dalinių, kunigas patarė “Nepasilik čia, pavojinga. Grįžk į miestą”. Aš pasakiau “Esu buvęs Vilniuje”, jis tarė “Tada grįžk į Vilnių”. Dieną prieš tai jie vėl suvedė mus su mano draugu Žirnovskiu [? Žirnausku] ir mes drauge grįžome į Vilnių.“
1942 m. rudenį A. Tregubovas su J. Žirnausku pabėgo iš Vilniaus žydų geto. Padedami prof. A. Žvirono ir studento V. Mališausko, kunigų J. Stakausko ir G. Pileckio, žydai J. Žirnauskas ir A. Tregubovas atsirado tos pačios Mališauskų giminės, kuri išgelbėjo jų gyvybes 1942–1944 m., globoje. Dėl didesnio saugumo jie buvo nukreipti į skirtingus ūkius Srednikuose ir Naujalaukyje, nutolusiuose apie 2 km vienas nuo kito. Apie tai tada nežinojo net patys gelbėjamieji J. Žirnauskas ir A. Tregubovas, kaip teigia pastarasis.
Pateikėme šiuos duomenis apie A. Tregubovo (Y. Trigoro) išgelbėjimą A. ir S. Jakimavičių viensėdyje Naujalaukyje, Aukštadvario valsčiuje VVGŽM Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjai D. Selčinskajai. Jos nuoširdžių pastangų dėka jau 2016 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo Alfonsą ir Stefaniją Jakimavičius bei Stasį Agentavičių (po mirties) ir Sabiną Agentavičienę Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Tą dieną buvo apdovanoti 46 žydų gelbėtojai, iš jų 44 – po mirties, tik 2 – gyvi. Iš jų vienintelei 88 m. amžiaus S. Agentavičienei jos apdovanojimą prisegė pati Prezidentė. Kitus apdovanojimus atsiėmė gelbėtojų artimieji. Taip galų gale buvo prisiminti ir pagerbti žmonės, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, II pasaulinio karo metais didvyriškai gelbėjo žydus nuo nacių genocido.
Greitai po to LGGRTC pripažino S. Agentavičienei Laisvės kovų dalyvio teisinį statusą, jai buvo paskirta antrojo laipsnio valstybinė pensija. Be to, ją ėmė materialiai remti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Maltos ordino pagalbos tarnyba.
Tačiau tai nereiškia, kad tuo ir baigėsi žydų gelbėjimo II pasaulinio karo metais Aukštadvario apylinkėse tyrimas. Mums nedavė ramybės nenustatyta A. ir S. Jakimavičių Naujalaukio viensėdyje gelbėtos žydaitės, A. Tregubovo bunkerio draugės, tapatybė ir kitų Aukštadvario žydų gelbėjimo istorijos.
Todėl teko grįžti prie A. Tregubovo (Y. Trigoro) minėtos knygos „Išgelbėję pasaulį ... Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941–1944)“ (Sud.: D. Kuodytė, R. Stankevičius. LGGRTC, Vilnius. 2001, 127 p.). Joje pateiktas 1977 m. kovo 27 d. Baltimorėje (JAV) rašytas B. Medelio laiškas kun. Juozui Prunskiui apie žydų gelbėtojus ir išgelbėtus žydus Vilniaus krašte. Pacituosime jo dalį:
„Čia, Baltimorėje, gyvena Sibiro tremtinys Julius Mališauskas (pabr. laiško aut.), pokario laikotarpį ligi 1948 m. praleidęs Aukštadvary, Trakų aps. <...> .
Štai jo pateiktas išgelbėtų žydų ir jų gelbėtojų sąrašas.
Pas Alfonsą Jakimavičių Naujalaukio kaime slapstėsi žydas Try[? e]gubovas iš Vilniaus; pas Henriką Mališauską Sredni[? n]kų vienk. buvo žydas prof. [?] Žyrnovski [Žirnauskas], taip pat iš Vilniaus, ir žydė su 4 metų vaiku Pilinskienė [? Trapidienė], dantų gydytoja iš Kauno [? Žaslių].
Vokiečių okupacijos metu daugiau kaip du metu [?] pas Albertą Tomaševičių Vigodkos kaime slėpėsi su žmona ir vaiku inž. Abramas Šusteris.
Pas Mečislovą Virganavičių Akmenos kaime slėpėsi Šapiršteinas, jo motina ir teta, kurie vėliau Zaburuvkos (? Zabarijos) kaime, Kaliukevičiaus pirtyje, rasti negyvi. Esą buvę sušalę (o gal ir nusibadavę?).
Pas Petrą Barščevičių Aukštadvario vienk. rūsy slėpėsi Michelis Mendelis. Jo duktė, tuo laiku 12 [?] metų amžiaus, slėpėsi pas Povilą Jančauską Būdos vienk. Mendelytė ten išbuvo per visą vokietmetį [?].
Pas Kubeką Jurgionių kaime slėpėsi Chaja Šusterienė. Ji vėliau, karui pasibaigus, su Micheliu Mendeliu suėjo į santuoką. Jiems gimė duktė ir visi trys gyveno Aukštadvary dar apie 20 metų, kol 1967 m. išvyko į Palestiną.
Taigi iš viso pas ūkininkus katalikus Aukštadvario valsčiuje išsislapstė 13 žydų: 9 jų buvo iš paties Aukštadvario miestelio, 2 iš Vilniaus ir 2 iš Kauno [? Žaslių]“.
Toje pat knygoje Bronius V. Galinis iš Norvelio (JAV) 1971 m. gegužės 31 d. rašė:
,,Technikos mokykloje teko kartu mokytis ir draugauti su Abraomu Šusteriu, gimusiu Aukštadvaryje, Trakų apskrityje. Paskutinį kartą jį mačiau rudojo okupanto išniekintą bežygiuojančioje žydų voroje ant Aleksoto tilto Kaune 1942 m. žiemą. <...> Šusteris tuo laiku jau buvo vedęs, turėjo sūnų ir prieš patekdamas į getą gyveno Kaune, Italijos gatvėje".
Sugretinome dar straipsnio pradžioje minėto mūsų dėdės J. Mališausko pateiktą žydų ir jų gelbėtojų sąrašą bei B. V. Galinio prisiminimus su cituotu S. Agentavičienės liudijimu. Nustebome dėl gana tikslaus kai kurių detalių atitikimo. Bet iškilo ir daug naujų klausimų.
Ar inžinierius Abra[? o]mas Šusteris buvo Chajos Šusterienės pirmuoju vyru arba gimine pagal vyro liniją? Gal jį mini S. Agentavičienė kaip Chajos pirmąjį vyrą, kurį pirmosiomis karo dienomis sušaudė vokiečiai? Tada kokį Abraomą Šusterį matė B. V. Galinis Kaune 1942 m. žiemą? Koks inž. Abramas Šusteris su kokiais žmona ir vaiku daugiau kaip dvejus metus slėpėsi pas Albertą Tomaševičių Vigodkos kaime? Nesutampa laikai! Kodėl ir kada Chaja Šusterienė viena slėpėsi pas Kubeką Jurgionių kaime? Abra[? o]mas Šusteris su [? Chaja] Šusteriene prieš karą lyg ir turėjo dukterį [? sūnų]. Kuo ji [? s] vardu ir kur dėjosi vėliau?
Knygos tekstas apie Chajos Šusterienės antrąją santuoką su Micheliu Mendeliu gana tiksliai sutampa su S. Agentavičienės liudijimu. Tačiau jame nenurodytos Chajos pavardės pagal pirmąją ikikarinę santuoką [? Šusterienė] ir antrąją pokarinę santuoką [? Mendelienė]. Po antrosios santuokos gimė Sabinos minėta duktė Bluma [? Mendelytė]. Visi trys gyveno Aukštadvaryje, o iš ten išvažiavo į Izraelį? Tokie sutapimai negali būti atsitiktiniai!
Bet Michelis Mendelis karo metu turėjo iš pirmosios santuokos su [? nežinomo vardo ir likimo] Mendeliene 12 [?] metų amžiaus dukterį [? nežinomu vardu] Mendelytę, kuri ir galėjo būti Avsejaus Tregubovo drauge vasaromis bunkeryje. Gal būtent ji, kaip mini S. Agentavičienė, po karo ištekėjo, gyveno Vilniuje, o po mirties buvo palaidota su vyru Vilniaus žydų kapinėse? Tiesiog Sabinai per daug metų susimaišė gana glaudžiai susiję Aukštadvario Šusterių ir Mendelių šeimų likimai?
Petras Barščevičius, slėpęs Michelį Mendelį, nurodytas ir minėtoje knygoje ,,Tie, kurie gelbėjo <...> ", ir „A. Gurevičiaus sąrašuose“ (Gur). Visai taip pat nurodytas ir Mečislovas Virga[? i]navičius. Bet nieko daugiau neradome apie Povilą Jančauską, neva visą vokietmetį [?] slėpusį Mendelytę.
Mus sujaudino bei sudomino ir tokia žinia:
„Aukštadvario žydai buvo sušaudyti kartu su kitais Trakų geto žydais 1941 m. rugsėjo 30 d. [Varnikų miške netoli ežero, apie 3 km nuo Trakų]. Kai kuriems miestelio žydams pavyko išvengti areštų ir pasislėpti. Michelis Farberis išvengė arešto pasislėpęs berods pas Mamertą Sinkevičių. Kartu su juo pasislėpė ir dukra Judita [? Farberytė]. Jokūbo Tamaševičiaus šeimoje pasislėpė žydė Chaja [? pavardė]. Po karo ji padovanojo savo namą ją išgelbėjusiai šeimai. Visi jie sulaukė nacių okupacijos pabaigos ir apie 1960 m. emigravo į Izraelį.“
Taip Aukštadvario valsčiuje išgelbėtų žydų skaičius padidėjo nuo 13 iki 16: iš jų 12 buvo Aukštadvario gyventojai, 2 – Vilniaus ir 2 – Žaslių. Juos gelbėjo mažiausiai 13 Aukštadvario apylinkių gyventojų. Toli gražu ne visi jie gerai žinomi ir apdovanoti už savo žygdarbius.
Be to, matyt, žydų su Chajų ir Michelių vardais, išgelbėtų Antrojo pasaulinio karo metu Aukštadvario apylinkėse, buvo ne po vieną. Turėjo jie ir dukterų. Ir J. Žirnauską slapstė aukščiau paminėtas [? vardas] Sinkevičius. Nieko daugiau neradome apie žydų gelbėtoją J. Tamaševičių, bet cituotoje knygoje „Tie, kurie gelbėjo <...> “ nurodyta Petronėlė Tamaševičienė, Trakų r.
***
Kol kas šio tyrimo rezultatai yra tokie:
1) Jokūbas Žirnauskas gelbėtas 1942 m. rudenį – 1944 m. liepos mėn. (iki 2 metų) Henriko ir Marijos Mališauskų ūkyje Srednikuose. Jį gelbėjo 12 paminėtų asmenų, iš kurių 3 pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, 6 apdovanoti ŽGK.
2) Riva ir Leiba Trapidos gelbėti 1941 m. rudenį – 1944 m. liepos mėn. (iki 3 metų) Henriko ir Marijos Mališauskų ūkyje Srednikuose. Juos gelbėjo 9 paminėti asmenys, iš kurių 3 pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, 4 apdovanoti ŽGK.
3) Avsejus Tregubovas gelbėtas 1942 m. rudenį – 1944 m. liepos mėn. (iki 2 metų) Alfonso ir Stefanijos Jakimavičių viensėdyje Naujalaukyje. Jį gelbėjo 20 paminėtų asmenų, iš kurių 1 pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu, 5 apdovanoti ŽGK.
4) nenustatytos tapatybės žydaitė [? Mendelytė, ?? Farberytė] epizodiškai gelbėta 1943 m. vasarą – 1944 m. liepos mėn. Alfonso ir Stefanijos Jakimavičių viensėdyje Naujalaukyje. Ją gelbėjo 15 paminėtų asmenų, iš kurių 4 apdovanoti ŽGK.
Žydus gelbėjo gana pasiturintys žmonės – inteligentai, kunigai, stambesni ūkininkai, kurie galėjo slėpti ir išlaikyti gelbėjamuosius ilgesnį laiką. Be to, jie buvo dvasingesni, labiau išsilavinę už kitų visuomenės grupių atstovus ir gelbėjo žydus tikrai sąmoningai. Deja, daug jų buvo po karo ištremti ir nuo to neapsaugojo žydų gelbėjimas karo metu. „J. Stalino laikais daug žydus gelbėjusių dvasininkų buvo nuteisti kalėti lageriuose. [Žmonės prisiminė gydytojų žydų bylas. Kūrėsi žydų valstybė ir emigruojantys į ją buvo laikomi sovietinės „tėvynės“ išdavikais]. Dėl to daugeliui žmonių susidarė įspūdis, kad geriau patylėti apie žydams suteiktą paramą, nes neaišku, kaip sovietų valdžia įvertins tokius veiksmus. Archyvuose galima surasti dokumentų apie žydų gelbėjimą Lietuvoje, tačiau jų yra reliatyviai mažai ir jie negali atskleisti pagalbos žydams masto holokausto metu. Dėl to kiekviena nauja patikima žinia apie žydų gelbėjimą yra nepaprastai vertinga ne tik istorikams, bet ir Lietuvos visuomenei bei valstybei <...>.“ [A. Bubnys, Lietuvos kunigai <...> ].
Aukštadvaris gali didžiuotis jo apylinkėse išgelbėtais mažiausiai šešiolika žydų ir trylika jų gelbėtojų. Du gelbėtojai pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, dėl dviejų Teisuolių aiškinamasi su Jad Vašem, septyni gelbėtojai apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Jų garbei įrengtos trys informacinės atminimo lentos Albinavoje, Naujalaukyje ir Srednikuose.
Dr. Vacius Mališauskas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą