Lenino bareljefo istorija

1977 metų sausio 23 dieną penki studentai – Rimas Grigas, Rasa Pakalkienė, Saulius Marcinkevičiaus, Gediminas Šinkūnas ir Gintaras Stankevičius iš Vilniaus centrinio pašto nukabino Lenino bareljefą ir nuo Žaliojo tilto įmetė jį į upę. Jaunuolius sulaikė sovietinė milicija. Okupacinio totalitarinio režimo pareigūnai – ir milicijos, ir KGB – juos tardė, baugino ir gąsdino.

Visi jaunuoliai, sėkmingi studentai, sovietinio režimo struktūrų paliepimu buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų su įrašu „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“ .

Vienas iš jų, Rimas Grigas, buvo uždarytas į kalėjimą, vėliau – į psichiatrinę ligoninę. Kitas – Saulius Marcinkevičius buvo paimtas į sovietų armiją ir ten žuvo.

Visų jaunuolių likimai buvo sulaužyti.

Šiuose įvykiuose dalyvavo Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) atstovė Rasa Pakalkienė, anuomet – Abeltinytė. Ji liudija, ką pati patyrė. Taip pat prisiminimais dalijasi vieno iš šio įvykio dalyvių, vėliau žuvusio sovietų armijoje Sauliaus Marcinkevičiaus sesuo Audronė Būdienė, anuomet turėjusi Marcinkevičiūtės pavardę.

Sovietų totalitarinio režimo mašinos bandymas sutraiškyti: pirmas liudijimas

Būdama 18 metų, turėjau siekių ir tikėjausi juos įgyvendinti, domėjausi menu, įstojau studijuoti architektūros į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Tačiau per vieną vakarą svajonės buvo sudaužytos į šipulius, o tie šipuliai vis durdavo iki pat to laiko, kol Lietuva nusikratė okupacinio sovietinio totalitarinio režimo ir atkūrė Nepriklausomybę.

Mes, penki bendraklasiai – Rimas Grigas, Saulius Marcinkevičius, Gintaras Stankevičius, Gediminas Šinkūnas ir aš, Rasa Abeltinytė, – sėkmingai baigėme vidurinę mokyklą, įstojome į aukštąsias. Po pirmos sesijos rinkomės pasidžiaugti, kad sėkmingai ją išlaikėme, ėjome vieni pas kitus į svečius ir į miestą.

Tai buvo šaltas žiemiškas 1977 metų sausio 23-osios vakaras. Prieš skirstydamiesi į namus, užėjome į Vilniaus centrinį paštą pasišildyti.

Bendraklasis Rimas Grigas pamatė Lenino bareljefą ant sienos ir jį nukabino. Pajuokavo, kad parsinešęs šiuo bareljefu papuoš namus. Tais vėlyvojo sovietmečio laikais mano aplinkos jaunimas šaipėsi iš komunistinio režimo, pasakojo anekdotus. Todėl tai, ką darėme, atrodė kaip ironiškas protestas prieš sovietų ideologiją. Nešini Lenino bareljefu iš Centrinio pašto patraukėme miesto gatvėmis, kol pasiekėme Žaliąjį tiltą, kuris anuomet vadinosi Dzeržinskio, vieno iš bolševikų vadų, organizavusių „kruviną terorą“, vardu.

Tada ir pastebėjome artyn važiuojantį milicijos automobilį. Rimas Grigas reagavo greitai ir Lenino bareljefą metė į apledėjusią upę. Deja, vietoj to, kad panirtų į vandenį, bareljefas nukrito ant ledo visai šalia upės tėkmės. Milicininkai jį pamatė ir kitam bendraklasiui liepė nusileisti prie upės bei jį paimti. Mes tyliai susitarėme, kad visi bėgsime į skirtingas puses. Taip ir bandėme padaryti. Deja, milicija mus sugaudė ir surinko.

Netrukus Lietuvos disidentų pogrindinė ir užsienio lietuvių laisvoji spauda bei užsienio radijo stotys pranešė apie tai, kad vilniečiai studentai Centriniame pašte nukabino Lenino bareljefą ir nuo Žaliojo tilto įmetė jį Neries upę

O mes tuo metu patekome į tardymo ir bauginimo laikotarpį. Tai darė tiek milicija, tiek KGB. Rimas Grigas buvo uždarytas iš pradžių į kalėjimą, po kurio laiko – į psichiatrinę ligoninę, o mes, keturi bendraklasiai, paleisti iki tolimesnių sprendimų.

Sprendimai buvo tokie: visus pašalino iš aukštųjų mokyklų su formuluote „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“. Nepadėjo tai, kad kaltę už įvykį prisiėmė Rimas Grigas, už ką gavo teistumą, kad kiti mes būtume tarsi tik liudininkai.

Tragiškiausias buvo Sauliaus Marcinkevičiaus likimas: paimtas į sovietų armiją, iš jos gyvas nebegrįžo, buvo parvežtas karste. Tebesaugau Sauliaus nuotrauką, kurią jis man padovanojo baigiant mokyklą, kurios kitoje pusėje užrašė: „Rasa, prisimenu tavo šypseną ir pakeltą ranką, kai mes lipome nuo scenos, padainavę „Stepaną Raziną“. Saulius“. Tuo metu jis dainavo berniukų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas“.

Kaip toliau klostėsi mano gyvenimas?

„Visi esame didelės mašinos sukami maži sraigteliai. Jei bandysi suktis į kitą pusę, mašina sutraiškys ar bent išstums“, – jau nebepamenu, kas sovietinio režimo laikais man pasakė šiuos žodžius. Taip atsitiko, kad tapau tokiu „sraigteliu“.

Pamenu, kaip namo paskambinęs ir liepęs atvykti į KGB, kagėbėšnikas man, aštuoniolikmetei, rusiškai grasino: „Gaila, kad dabar – ne Stalino laikai, nes tada būtum pastatyta prie sienos ir sušaudyta“. Ši sovietinio režimo įstaiga nepaliko manęs ramybėje, net kai ištekėjau, tapusi Pakalkiene, ir laukiausi vaiko. Mano vyras Algirdas Pakalka piktinosi, kad KGB kviečia apklausai nėščią žmoną, kai stresas galėjo turėjo blogas pasekmes.

Kartą močiutė norėjo paimti mane kelionėn į Lenkiją. Tačiau sovietinis režimas jai išdavė vizą, o man – ne. Jaučiausi uždaryta dideliame lageryje, kuris vadinosi Sovietų Sąjunga. Nebuvo nė tarpelio, per kurį galėčiau išsprūsti pro „geležinę uždangą”.

O ir pačioje sovietinėje zonoje mano ateitis priklausė nuo totalitariniam režimui dirbančių asmenų, turinčių sprendimo galią.

Savotiška, kad atsidūrusi sovietinės sistemos paribyje, pasijutau sąlyginai laisva. Pradėjau bendrauti su hipiaujančiu jaunimu, keliaudavome pakeleivingomis mašinomis, skaitydavome įvairią, taip pat ir draudžiamą literatūrą bei pogrindinius leidinius, pašaipiai atsiliepdavome apie sovietinį režimą bei jo draudimus, varžančius žmogaus teises ir laisves.

Tad galiu teigti, kad „totalitarinio režimo mašina“ manęs, „straigtelio“, nesutraiškė. O kai tokių „straigtelių“, kurie pradėjo suktis laisvės ir demokratijos kryptimi, pasidarė dauguma, „totalitarinio režimo mašina“ sulūžo ir subyrėjo.

Rasos Pakalkienės (Abeltinytės) prisiminimai

Asmeninio archyvo nuotraukos ir dokumentai

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ skaitmenizuotas pranešimas apie tai, kad „1977 metų sausio 23 dieną keturi Vilniaus universiteto studentai ir Vilniaus Inžinerinio statybos instituto studentė, visi pirmakursiai, 1958 m. gimimo, miesto centrinio pašto pagrindinių operacijų salėje nukabino nuo sienos didelį Lenino bareljefą ir nuo Žaliojo tilto įmetė į Nerį. Ten juos sulaikė milicija.“

Tą pačią žinią paskelbė Čikagoje (JAV) leidžiamas Laisvojo pasaulio lietuvių laikraštis „Draugas“ (apvesta raudonai).

Vilniaus inžinerinį statybos instituto rektoriaus įsakymas Architektūros fakulteto pirmo kurso studentę Rasą Abeltinytę išbraukti iš studentų sąrašų “už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“.

Rasa Abeltinytė metai prieš įvykį.

Lenino bareljefo įvykyje dalyvavęs ir vėliau sovietų armijoje žuvęs bendraklasis Saulius Marcinkevičius. 

Rasa Abeltinytė pora metų po įvykio, kai buvo pašalinta iš aukštosios mokyklos.

Sulaužyti likimai: antras liudijimas

1977 metų šaltą sausio 23 dieną, kai Saulius, mano brolis, ir mūsų klasės draugai, tuomet jau studentai, visi, sėkmingai išlaikę pirmąją žiemos sesiją, eidami Gedimino (tuomet Lenino) prospektu užsuko į Centrinį paštą šiek tiek sušilti, dar nežinojo, kad šis vakaras taip pakeis visų jų, ypač Sauliaus, ir jų šeimų likimus...

Tą vakarą įvykiai pradėjo keistis tarsi vaizdai pro lekiančio traukinio langus: Saulius Marcinkevičius, mano brolis, namo neparėjo. Buvo keista ir nejauku... Nesulaukė namiškiai, kaip vėliau paaiškėjo, ir jo draugų – Gintaro Stankevičiaus, Rasos Abeltinytės, Gedimino Šinkūno bei Rimo Grigo. Atsimenu, kaip neramiai praleidome vakarą, lyg nujausdami kažką bloga. Iš ryto tėvai pradėjo skambinti į greitąją pagalbą, policiją (tuomet miliciją). Ir štai pagaliau sužinome: jie visi sulaikyti milicijos skyriuje Dzeržinskio, dabar Kalvarijų, gatvėje. Netikėjome... Kaip, kodėl, už ką? Tėvai nuvažiavę išgirdo vieno iš budinčių milicininkų žodžius: „To užteks ir jiems, ir jų vaikams...“

Tą vakarą, jaunatviško maištingumo vedami ir nepaklusdami propaguojamai tuometinei ideologijai, nukabino Centriniame pašte visų tyliai išjuokiamo vado portretą, ironizuodami bei šmaikštaudami nešė jį Lenino prospektu, o milicijos mašina pradėjo juos sekti. Kai visi ėjo per Žaliąjį (tuomet Dzeržinskio) tiltą, milicijos mašina, visą laiką juos sekusi, greitai sustojo, o iššokę milicininkai pribėgo prie grupelės. Tuo metu milicininkai pamatė, kad vaikinai kažką įmetė į upę. Deja, į upę mestas Leninas taip lengvai nenuplaukė, kaip norėta. Juk „atėjo visiems laikams“. Milicininkai liepė nueiti ir paimti tai, ką įmetė. Kai pamatė, kas ten buvo, nuščiuvo... Susodinę visus į milicijos mašiną, nuvežė į areštinę. Buvo užvesta byla. Kitą dieną Amerikos balsas jau pranešė žinią, kad keturi studentai įmetė Lenino portretą į Nerį.

Visas Vilnius, o paskui visa Lietuva nedrąsiai šnibždėjo, perduodami šią žinią iš lūpų į lūpas, širdyje palaikydami tylią kovą prieš tuometę santvarką ir ideologiją. Bet nedaug kas tuo metu galėjo atvirai tam pritarti.

Įvykiai toliau klostėsi savaime. Pirmiausia visi keturi studentai – mano brolis Saulius, jo draugai Gintaras, Gediminas, Rimas ir Rasa – buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų. Saulius, kuris studijavo kibernetiką, buvo išmestas iš universiteto, kaip ir jo draugai, už poelgį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu.

Mano mama, tuomet 39-osios vidurinės, dabar Naujininkų, mokyklos biologijos mokytoja, po mėnesio, vasario 25 dieną, buvo svarstoma partijos komitete ir iš jos buvo atimta teisė dirbti pedagoginį darbą. Už ką? Už tai, kad sūnus Saulius – „apolitiškos“ šeimos auklėjimo rezultatas.

Uolūs tuometinės mokyklos tarybinės ideologijos skleidėjai ir sergėtojai, partijos komitetas, apsvarstę tokį buvusių auklėtinių elgesį, pasiskubino pasmerkti tuomet visų mėgstamą ir darbščią biologijos mokytoją, mano mamą Juzefą Marcinkevičienę. Pasmerkė ir, dar panaršę mano šeimos puslapiuose, pasidžiaugė, kad ištekėjusi už mano tėvo Severo Marcinkevičiaus, buvusio politinio kalinio, turėjo išeiti ir iš universiteto.

O Sauliaus gyvenimas toliau riedėjo į nežinią...

Netrukus rudenį į sovietinę armiją išlydėjome brolį, tarsi kažką negera nujausdami... Pamenu paskutinę visos šeimos nuotrauką, kurią, nuėję į tuometinę fotoateljė, pasidarėme. Tai buvo tarsi nelaimės pranašas. Mamos akyse buvo įamžintos tuoj tuoj ištrykšiančios ašaros, tėvo žvilgsnyje galima buvo įžvelgti kančią, trylikos lageryje praleistų metų naštą bei skausmą. Sauliaus žvilgsnyje – vien tik išdidumą, pasitikėjimą jėgomis...

Pamenu, kitą dieną po brolio išėjimo į armiją, tuomet dar būdama antro kurso Filologijos fakulteto studentė, nesąmoningai apsirengiau juodai, tarsi gedului...

Praėjo pusmetis... Gyvenome kažkokiu laukimu, nerimu. Laukėme nekantriai laiškų iš Grodno, kuriame tarnavo brolis. Sausio pabaigoje aplankėme brolį kariuomenėje. Kalbėdama su broliu, negalėjau patikėti apie armijoje esamą „diedovščiną“. Baisėjausi, tačiau kartu ir praregėjau... Deja, praregėjimas sutapo su dar viena nelaime – staigia tėvo mirtimi. Sausio 31 dieną, iš ryto eidamas į darbą, tėtis staiga mirė nuo infarkto... Saulius buvo išleistas į tėvo laidotuves. Labai išgyveno...

Dažnai skaitydavau brolio laiškus... Saulius jautėsi vienišas tarp kartu su juo karinę tarnybą atliekančių vaikinų. Jiems nepatiko, kad Saulius buvo apsiskaitęs, domėjosi filosofija. Kažką pradėjo nujausti... Saulių pradėjo verbuoti saugumas. Tikriausiai nemažai vaikinų neatlaikydavo tokių gąsdinimų, viliojimų ir po psichologinio spaudimo susigundydavo pažadais. Brolis laikėsi, bet nutrūko mūsų susirašinėjimas, laiškų nebegaudavome...

Ir štai baisi žinia... 1979 metų gegužės 21-ąją Sauliaus gyvybė užgeso saulėtą dieną, kai gamta buvo pasipuošusi gražiausiais bundančios vasaros rūbais. Ši diena amžiams nusinešė dvidešimtmečio jaunatvišką maksimalizmą, skvarbų protą, dorą širdį ir daug neatsakytų klausimų „kodėl?“

Saulius į Lietuvą buvo atgabentas užkaltame raudoname cinkuotame karste. Buvo pašarvotas mūsų namuose Didžiojoje (tuomet Gorkio) gatvėje. Atsisveikinti ėjo minios žmonių: draugai, mokytojai, dėstytojai, giminės, „Ąžuoliuko“ choras, nepažįstamieji... Pastebėjome, kad į tuometinę Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvę buvo atvažiavę net autobusiukai dengtais langais... Matyt, saugumiečiai ruošėsi netikėtumams... Sauliaus karstą išnešė jo bendraklasiai ir draugai. Nusidriekė ilgiausia mašinų kolona... Tarp jų buvo ir „ilgosios ausys“, kurios viską fiksavo ir užrašinėjo. Kapinėse prie duobės buvo tokių tipų, kurie net išdrįso ateiti į namus gedulingų pietų...

Sauliaus gyvybė nutrūko tarsi gėlės žiedas, sutraiškytas brutalios jėgos – sovietinės sistemos mėsmalės. Tačiau žingsnis, nors ir mažas, buvo žengtas, laisvės troškimas stiprėjo, Lietuva budo...

Audronės Būdienės (Marcinkevičiūtes) prisiminimai

Asmeninio archyvo nuotraukos ir dokumentai

Paskutinė šeimos nuotrauka su Sauliumi Marcinkevičiumi. „Pamenu paskutinę visos šeimos nuotrauką, kurią, nuėję į tuometinę fotoateljė, pasidarėme. Tai buvo tarsi nelaimės pranašas. Mamos akyse buvo įamžintos tuoj tuoj ištrykšiančios ašaros, tėvo žvilgsnyje galima buvo įžvelgti kančią, trylikos lageryje praleistų metų naštą bei skausmą. Sauliaus žvilgsnyje – vien tik išdidumą, pasitikėjimą jėgomis“, - prisimena sesuo Audronė Būdienė.

Telegrama iš sovietinės armijos, kurioje rusų kalba pranešama, kad į ja paimtas tarnauti Saulius Marcinkevičius mirė 1979 metų gegužės 21 dieną.

Sovietinės institucijos pranešimas, kad Sauliaus Marcinkevičiaus mama nebegali dirbti mokytoja.

Sovietų armijoje žuvusio Sauliaus Marcinkevičiaus mama Juzefa Marcinkevičienė, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę tapo Lietuvos kareivių motinų sąjungos Vilniaus miesto iniciatyvinės grupės pirmininke. Lietuvos kareivių motinų sąjunga - Lietuvos visuomeninė organizacija, vienijanti SSRS kariuomenėje žuvusių ir sužalotų karių artimuosius.

Lietuvoje likusių ištremtų artimųjų vargai

 “Turbūt lietuvių tauta yra ta tauta, kuri labiausiai nukentėjo nuo sovietinio totalitarinio režimo. Sunku rasti šeimą ar giminę, kuri nebūtų to paliesta. Mano šeima - ne išimtis”, - teigė MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė. Ji pasakojo, kaip sovietinis totalitarinis okupacinis režimas paveikė jos šeimos likimą.

“Augau be tėvelio. Mūsų šeima buvo išblaškyta. Mes neturėjome pastovios gyvenamosios vietos. Kai tuokėsi, tėvelis Adolfas Grušas buvo ūkininko sūnus, o mamytė Jadvyga Štraupaitė, tapusi Grušiene,- amatininko dukra. Jie gyveno įprastą gyvenimą. Nebuvo politikos ir nieko panašaus. Tačiau tėvelis buvo įskųstas ir išvežtas kasti "Belomor” turėjo žemės. Kai grįžo, skundikai, bijodami, kad jis gali reikšti pretenzijas, vėl nepaliko ramybėje ir siekė, kad ištremtų pagal straipsnį, už kurį skiria 25 metus. Nors tėvelis man sakė, kad jausčiausi saugi, jog jis nėra niekuo nusikaltęs, o visa „kaltė“ ta, kad jis besąlygiškai mylėjo Lietuvą.

Kai tėvą dėl to areštavo, mes iš Ringalių persikėlėme į Stulpinus Telšių rajone. Turėjome tik vieną baltnugarę karvę, ir su ja mes, močiutė, mamytė, aš ir brolis, kėlėmės iš kaimo į kaimą. Kai gyvenome Stulpinuose, mamytė buvo enkavėdistų išvesta apklausai ar tardymui. O aš stovėjau už šuns būdos ir pasistiebusi žiūrėjau, kaip močiutė rauda, ką jie daro, plėšia motiną nuo vaikų. Kai mamytę paleido, ji iškart išvažiavo į Panevėžio rajoną pas savo dėdę pasislėpti. O mus, vaikus, paliko su močiute. Ir gyvenome Stulpinuose labai vargingai. Močiutė siūdavo drabužius ir juos keisdavo - į duonos kepalą, lašinių bryzą, medaus stiklainį… Vakare su broliu Danieliumi eidavome miegoti, o močiutė likdavo siūti, atsikeldavome ryte ir rasdavome ją tebesiuvančią. Ji ir mums su broliu drabužius siūdavo, visada buvom gražiai aprengti.

Du mamytės broliai Kazys Ir Juozas Štraupai buvo ištremti į Irkutską. Seneliai, mano tėvelio tėvai, Zofija ir Antanas Grušai taip pat jo brolis Kazimieras ir sesuo Zofija buvo ištremti į Krasnojarską. O pats tėvelis buvo išvežtas į Vorkutą. 1948-aisiais jį nuteisė 25 metams. Jau šiais laikais archyve radau, kad mes visi - mama, močiutė ir vaikai - buvo sąrašuose trėmimui. Mus išgelbėjo tai, kad vis keldavomės į vieno kaimo į kitą, o ir gyvendavome tai pas vienus, tai pas kitus šeimininkus. Visai mūsų šeimai duodavo vieną kambarį.

Kai pradėjau lankyti Gintaučių mokyklą, į ją eidavau geležinkeliu. Iš pro šalį važiuojančių traukinių žmonės mėtydavo laiškelius. Mes, vaikai, juos rinkdavome. Tai buvo ešelonuose į tremtį vežamų žmonių laiškeliai savo artimiesiems. O suaugusieji ieškodavo adresatų, kam tuos laiškelius perduoti.

Mūsų močiutė džiovindavo duoną. Prie krosnies į vieną maišą buvo sudėti drabužiai. Viso to - džiovintos duonos ir drabužių - reikėjo, jei netikėtai mus paimtų ir vežtų į tremtį.

Vieną kartą, kai tikrino karves, nustatė, kad mūsiškė serga tuberkulioze. Ir ją reikėjo papjauti. O tos karvės dėka mes turėjome pieno produktų, ji buvo pagrindinė mūsų maitintoja. Dar turėjome paršiuką. Tačiau po savaitės, kai karvė buvo papjauta, paršiukas padvėsė. Tada mačiau, kaip močiutė verkė, nes likome be nieko. Pamenu, valgydavome ”ubagienę”, kai į vandenį sudėdavo duoną ir įpildavo cukraus. Močiutė dar į šaukštą įpildavo žuvies tautų ir duodavo man ir broliui, kad nesirgtume.

Kai baigiau dvi Gintaučių mokyklos klases, išsikraustėme į kitą kaimą - Rainius. Į mokyklą nuo penktos klasės eidavau 4-5 kilometrus į Telšius kiekvieną dieną. Tekdavo eiti per Rainių miškelį. Tamsiausiu metų laikotarpiu gyvendavau Telšiuose išnuomotame kambarėlyje.

“Kai buvau 13 metų, grįžo tėvas, - toliau apie pokario metus pasakoja Z. Žebrauskienė. - Pamenu, vežėme šieną. Aš kroviau į vežimą, brolis padavinėjo, o mama grėbė. Atbėgo vyras iš kolūkio ir šūktelėjo: “Jadze, lėk į Telšius, tavo vyras grįžo!”. Buvo daug džiaugsmo.

Kai tėvas grįžo, prasidėjo naujas mūsų šeimos gyvenimo etapas. Jis įsidarbino Telšiuose ir dirbti važiuodavo iš Rainių. Mama jau prieš tai Rainiuose pradėjo dirbti kolūkio fermos vedėja. Mes, vaikai, jai padėdavome. Tėčiui grįžus, gyvenimas keitėsi. Persikėlėme į Telšius.

Noriu mintimis grįžti į laikotarpį, kai tėvas buvo ištremtas. Deja, iki šiol nėra gerai ištirta, ką patyrė ištremtųjų artimieji, likę Lietuvoje. Mes buvome žeminami, niekinami. Mamai sakydavo, jog ji esą yra bandito žmona, kad neva laukia “amerikonų”.

Z. Žebrauskienės tėvas mirė 2013 metais. Pragyveno 97 metus. Kaip sakė Z. Žebrauskienė, jis nepyko dėl savo likimo. Dainavo tremtinių ir bažnyčios chore. Per renginius mėgdavo deklamuoti eilėraščius. Mama pasiligojo ir mirė 2000-aisiais, būdama 77 metų. Brolis mirė tais pačiais 2000 metais. “Tada iš šeimos likome dviese su tėveliu. Mudu buvome labai artimi”,- teigė Z. Žebrauskienė.

Zitos Žebrauskienės pasakojimą užrašė Rasa Pakalkienė

Zitos Žebrauskienės asmeninio archyvo nuotraukos

Zita Grušaitė (Žebrauskienė) - moksleivė.

Močiutė Ona Štraupienė ir anūkė Zita Grušaitė (Žebrauskienė) po abitūros egzamino 1962 metais.

Zitos Grušaitės (Žebrauskienės) Pedagoginio instituto baigimo ir gauto diplomo šventimo proga. Iš kairės - močiutė Ona Štraupienė, Zita Grušaitė (Žebrauskienė), mama Jadvyga Grušienė, dėdienė Marija Gedmantienė.

Zita Grušaitė (Žebrauskienė) su broliu Danieliumi, mama ir močiute apie 1951 metus.

Tėvas Adolfas Grušas - Vorkutos lagerio kalinys 1944 metais.

Tėvo tėvai Antanas ir Zofija Grušai ir sesuo Zofija - tremtiniai Ustuguše 1956 metais.

Iš kairės - tėvo sesuo Zofija ir mama Jadvyda, Zita ant šeimos draugės Julijos rankų.

Tėvas Adolfas ir mama Jadvyga Grušai 1998 metais per mamos 75 metų jubiliejų.

Trėmimas - karinė operacija

 „Tie, kurie keršija dėl principų, yra žiaurūs ir negailestingi“, - Napaleonas.

„Sveikas nepasitikėjimas - geras bendradarbiavimo pagrindas“, - Stalinas.

„TSRS Ministrų Taryba nustato, kad buožės su šeimomis ir kt. turi būti apgyvendinti trėmimo vietose amžiams.‘‘ (1949.03.12 Vidaus Reikalų Ministro įsakymas Nr.00225).

Kuo labiau visuomenė totalitarinė, tuo labiau yra detalizuoti pareigybiniai hierarchijos laipteliai. Sovietų Sąjungoje egzistavo 22 laipsniai kariuomenėje ir 5 - moksliniai. Tuo tarpu JAV kariuomenėje - 10 ir 1 mokslinis. Sovietų valdžia iš karto po revoliucijos Rusijoje buvo įvedusi net 20 rūšių davinių valdininkams, vadinamų „pajokų“...

Todėl suprantama, kad „laipsniuoti‘‘ dalyvavo daugelyje politinių Sovietų Sąjungos vadovybės suplanuotų priemonių, kadangi buvo kaip palaikyti drausmę: nugrūsti į užkampį, sumažinti laipsnį, pagaliau perduoti kariniam tribunolui. Pats Stalinas pabrėžė: „Čekistas turi tik du kelius - į paaukštinimą arba į kalėjimą.“ Mes žinome iš vaikystės „sugedusio telefono“ efektą, kuris hierarchinėje sistemoje negali neveikti. Čia jis veikia, bet kitaip: žemesnė grandis nė nebando švelninti nuosprendžio. Priešingai - vykdydama aukštesniosios grandies nurodymą, ji gali būti net pagirta už uolumą, jeigu bus negailestinga tremiamajam. Taip su kiekviena grandimi tremtinio „kaltė“ auga, žiaurumas tarpsta. Neteko girdėti, kad kas nors būtų nubaustas už nežmonišką elgesį su tremtiniais. Neginčytina, kad savo esme rezistencijos dalyvių ir pasiturinčių ūkininkų trėmimas politiniu kryptingumu, metodika, priemonėmis ir forma buvo didelio masto karinė-politinė operacija, vykdoma Sovietų Sąjungos aparato. Vykdoma, kaip įprasta, slapta, kruopsčiai pasiruošus, iš pasalų, nesiskaitant su paprasčiausiom žmoniškumo normomis, be gailesčio ir žiauriai.

Nėra ko stebėtis. Štai ką sako Irina Čerepanova straipsnyje „Mitai apie Leniną“: „Gudrūs žmonės paprastai apie savo gudrumą nekalba, jį slepia, o Leninas savo draugams atvirai dėstė: reikia mokėti naudoti įvairias gudrybes, suktybes, nelegalias priemones, nutylėjimus, naudoti tiesos slėpynes.“ Jam visa tai logiškai sekė iš principo „tikslas pateisina priemones“.

Vietiniais kadrais buvo mažai pasitikima. Centrinės ir vietinės valdžios įstaigoms darbuotojai Antrojo pasaulinio karo metais buvo rengiami Maskvoje ir kitur. Į Lietuvą buvo siunčiama nemažai rusų tautybės darbuotojų. („Vien iki 1945 metų pavasario atsiųsta 6100, iki 1947 metų rudens - 12300“, - citata iš „Lietuva stalininio režimo metais (1944 - 1953) - Visuotinė Lietuvių enciklopedija“).

Mano asmeninio archyvo dokumentai, šeimos ir draugų prisiminimai rodo, kad prieš Lietuvos žmones buvo panaudota brutali karinė jėga, nedavusi ramybės net apsigyvenusiems Sibire tremtiniams. SSRS Vidaus reikalų ministro įsakymu į Sibirą vien tik 1949 metais buvo ištremta mažiausiai 27 tūkst. šeimų iš trijų „Pabaltijo respublikų“! Jeigu kiekviena šeima prabiltų...

Iš pateiktos pažymos kopijos (pridėta – Raport), be kita ko, aišku, kad aukščiausio rango, na ir vidurinio vadovybė, buvo atsiųstos iš Rusijos.O rajoniniame lygmenyje dauguma šeimininkavusių garnizonų vadų irgi buvo ne lietuviai.

Štai ką rašo tremtinys Fabijonas Norkus savo sūnui Tomui: „Buvo 1949-ųjų metų kovo mėnesio ankstus sekmadienio rytas, tikrai nepamenu, kokia data, švintant prie namo pasigirdo šūvis, bildesys į duris ir šūksnis atrakinti duris. Namas buvo apsuptas garnizono (įgulos) kareivių su milicijos ir garnizono načalniku (vadu). Atidarius duris pakėlė iš miego mano žmoną ir ketverių metų sūnų Tomą ir man, ir jiems pasakė apsirengti: „Iš tos vietos esate išvežami“ Kur, nepasakė.“ (Citata iš 2009.08.22.Nr.93. Mažeikių laikraščio „Santarvė“).

Kaip matome, trėmė netikėtai, neleidę pasiruošti, grubiai, nesiskaitydami su elementariais moralės reikalavimais. Trėmimo vietose valdžia skubėjo tremtinius (juos jau vadino „specpereselency“) apgyvendinti ir įdarbinti, užtikrinti tvarką, saugumą ir tremtinių pabėgimo prevenciją, tuo tikslu buvo steigiamos speckomendantūros.

Komendatai buvo atsakingi:

- už tremtinių apskaitą ir priežiūrą, siekiant išaiškinti jų tarpe antisovietinius ir kriminalinius elementus;

- tremtinių įdarbinimą ir apgyvendinimą;

- ivairių leidimų laikinai išvykti iš apgyvendinimo vietos (pvz. į rajono polikliniką) ir t.t.;

- tremtinių politinių nuotaikų ir tolerancijos sovietų valdžiai fiksavimą.

Siekiant užgesinti viltį grįžti į Tėvynę, dažnai buvo sakoma: „Jūs čia – amžiams.“

Vis dėlto po sovietų diktatoriaus Stalino mirties mūsų tremtinių žeminanti padėtis tarytum baigėsi.

Kaip matome iš pažymos (pridėta – Rospiska, 1958 metų gegužės 19 dienos, SSRS Aukščiausios Tarybos įsakymu esame, pagaliau, nuo specapgyvendinimo išlaisvinti. Tačiau grįžti į Lietuvą ir reikalauti konfiskuoto turto grąžinimo neturime teisės.

Komendantas G. Kukajevas davė pasirašyti, tačiau pažymą pasiliko. Aukščiausios valdžios nurodymas - KGB vengė tarptautinio pasmerkimo, kuris po 1941 metų lietuvių trėmimo prie Laptevų jūros vis labiau plėtėsi.

O kas gi tas G. Kukajevas? Šiemet jo istoriją man papasakojo Tomas Norkus (jis savo ruožtu tai girdėjo iš savo tėvuko Fabijono), su kuriuo buvome kartu Sibire adresu: Irkutsko sritis, Tajšeto rajonas, Baironovkos kiaulininkystės sovietinis ūkis.

G. Kukajevas atsidūrė Baironovkos kiaulininkystės sovietiniame ūkyje ne savo noru, kažkur apie 1948 metus. Iki tol jis tarnavo Tolimųjų rytų pasienio ruože užkardos viršininko pavaduotoju, turėdamas kapitono laipsnį. Neilgai turėjo. Įvyko skandalas. Kartą, jau po karo, norėdama visiškai išvalyti anksčiau buvusį rusišką Kinijos miestą Charbiną, Šanchajų, o taip pat ir Pekiną nuo užsimaskavusių baltagvardiečių ir baltaraiščių bei užkirsti kelią organizuotam judėjimui, sovietinė KGB nutarė pasiųsti ten keletą gerai paruoštų agentų. Viena iš jų - kiniškų bruožų mergina, savo bėdai, nepaprastai graži, idealios figūros, žemo krūtininio balso, - vyrai tokias moteris tiesiog dievina, kadangi suveikia pasąmoniniai, archainiai mechanizmai, dažnai pralaužiantys stabdžius. Agentė turėjo, pasieniečių padedama, kirsti kaip tik G. Kukajevo ruožą. Neeiliniai duomenys rodo, kad ji buvo skirta verbuoti irgi neeilinius. Jai buvo paskirti patikimi, neturėję nuobaudų du pasieniečiai palydovai. Reikalas paprastas. Grįžo, pagal formą raportavo apie įvykdymą. Praėjo pora metų. 1948-ieji. Pasienio ruožas tvarkomas, ariamas, lyginamas reljefas. Ir atkasamas lavonas. Moters! Identifikavo - ta pati agentė, prieš porą metų pasiųsta į Charbiną! KGB greitai nustatė, kas ją turėjo vesti per sieną. Gerai ištardė. Nereikėjo priemonės „plepukas“ – rusiškai „boltunčik“, o užteko patirties tardant karo metais belaisvius. Pasirodo, kad kareivukams ji buvo tokia graži, o instinktai taip užvaldė protą, kad neatlaikė smegenų cenzūra... Išprievartavo, nužudė ir užkasė. Abu sušaudė, žinoma. Užkardos vadovybę pakeitė – pagal rusų posakį Doveriai, no proveriai“ („Pasitikėk, bet tikrink“). Atleistiems kariškiams sumažino laipsnius ir perkėlė kitur. Taip vyresnysis leitenantas G. Kukajevas atsirado Baironovkos sovietiniane ūkyje baigti steigti speckomendantūrą.

Jausdamas nuoskaudą - skriaudos geluonis nuolat maudė krūtinę, G. Kukajevas bandė pavyzdingu darbu reabilituotis. Pakėlus laipsnį, į naują karinį bilietą nuobaudos nebūdavo perrašomos - verta buvo stengtis. Kadangi komendato žinioje buvo apie 40 šeimų: 20 lietuvių ir 20 ukrainiečių, jis sumanė įsteigti sekimo agentūros tinklą. Po vieną vyresnįjį kiekvienos tautybės ir po keletą eilinių informatorių. Gerai išstudijavo bylas ir kandidatu į lietuvių „rezidentus“ jam tiko mano tėvukas Juozas Kirtiklis. Stalius, dirbo arklidėje, turėjo daug kontaktų, gerai žinojo rusų kalbą, baigęs 6 klases. Reikėjo pasikalbėti.

Išsikviečia. Pradžioje formuoja pasitikėjimo atmosferą - pasiūlo arbatos, cigaretę, paklausia, ar užtenka uždarbio pragyvenimui. Paguodžia, kad komendatūra gali padėti. Reikia žmogaus, kuris rūpintųsi specpersikėlusių (taip, kaip jau žinome, buvo vadinami tremtiniai) nuotaikomis, laiku informuotų komendantūrą apie skleidžiamas apkalbos apie sovietų valdžią ir vietinius pareigūnus. Laiku įspėjus, „plepiui“ bausmę galima sušvelninti arba jos net išvengti. Tėvukas iki galo surūko cigaretę ir taria, kad savaitę pagalvos.

- Aš negaliu duoti savaitės, rytoj ryte! - su nekantrumo gaidele įsakmiai pasako Kukajevas.

Tėvukas ateina, kaip įsakyta, ir praneša: „Aš pasitariau su žmona. Ir mes...“

Čia Kukajevas pratrūksta:

- Dabar visa Baironovka žinos!

Tačiau supratęs, kad padarė klaidą, nepaėmęs rašytinio pasižadėjimo pirminį pokalbį laikyti paslaptyje, nusispjauna ir liepia išeiti bei įspėti žmoną, kad neplepėtų, nes gali nubausti...

Vis dėlto lietuviai „persikėlėliai‘‘ sužinojo, kad sekimo tinklas mezgamas ir čia, Sibire...

Pasakojo Jonas Kirtiklis

Jono Kirtiklio asmeninio archyvo dokumentai

Raport.

Rospiska.

Užsitęsę pokario neramumai

Stasė Galkevičienė prisimena Lietuvos pokario metus. Anuomet, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, prasidėjo sovietų reokuopacija. Sovietų Sąjungos totalitarinis režimas Lietuvoje siekė įsitvirtinti, o prieš jį kovojo laisvės gynėjai. Šalies gyventojai patyrė šią dviejų jėgų priešpriešą, pavojus, ypač tykojusius naktimis.

S. Galkevičienė anuomet buvo maža mergaitė, bet į jos vaikišką atmintį įsirėžė pokario neramumų epizodai. Savo prisiminimais ji pasidalino su tarptautinio projekto "Human Times" ("Žmonių laikai"), kuriame dalyvauja MČTAU, medžiagos vietiniams tyrimams rinkėjais.

„Mano prisiminimai iš ankstyvos vaikystės. Anuomet tėvelis dirbo kolūkio sandėlių sargu, mama buvo namų šeimininkė.

Pirmas epizodas

Man buvo apie trejus metus. Neramumai mūsų krašte - buvusiame Jiezno rajone per tris kilometrus nuo Užuguosčio, kur buvo įsikūręs sovietinis „garnizonas“, tai yra okuopacinės armijos įgula, taip girdėjau iš suaugusių, užsitęsė ilgiau.

Vieną naktį pasigirdo beldimas į duris, mama čiumpo mane iš lovos ant rankų, nešėsi prie durų ir jas atidarė. Vaizdas, kurį pamačiau, ir šiandien stovi akyse. Automatai buvo atgręžti į mus, pareigūnai mus pastumė ir tiesiai ėjo prie tėtės. Jį išvertė iš lovos ir visuoe namuose pradėjo kratą. Tik vėliau sužinojau, kad jie ieškojo partizanų (taip tada vadino laisvės gynėjus). Nieko nerado, patikrino tėvelio dokumentus, išsinešė vieną, ant balkio kabantį skilandį ir išvyko. O kad lankydavosi dienomis vieni, naktimis kiti, niekam kaime nebuvo paslaptis. Nuo to laiko mama susirgo rože vadinama liga, kuri ją kamavo iki gyvenimo pabaigos.

Antras epizodas

Jau buvau apie ketverių su puse ar penkerių metų. Mano sesės buvo vyresnės, jai merginos. Kaime pastoviai vykdavo ,,vakarėliai". Man būdavo smalsu žiūrėti, kaip jaunimas linksminasi. Per vieną tokį vakarėlį pro trobos duris įėjo su ramentu vyras. Jis nesilinksmino, tik pasėdėjo ant suolo. Jaunimas išsiskirstė.

Apie vidurnaktį vėl pasigirdo smarkus beldimas į namų duris. Scenarijus buvo panašus. Karininkas su kareiviais paprašė tėvų dokumentų, išklausinėjo apie jaunimo pasilinksminimą. Jie domėjosi, ar vakarėlyje dalyvavo „tas ir tas“ (dabar pavardė man neišliko). Tėtis paaiškino, kad buvo, bet ne tas, kurio ieškojo, o jo brolis, nukentėjęs karo pabaigoje. Pareigūnas patikėjo ir pasakė tik tiek, kad, jeigu per valandą kas nors būtų išėjęs iš mūsų namo ar sodybos, mums visiems būtų baigęsi blogai, nes bažnytkaimio „garnizonas“, tai yra sovietų režimo kariai buvo apsupę visą sodybą.

Tokie tie mano prisiminimai. Esu jau vyriausia ir vienintelė tokio amžiaus mūsų Aukštojėlių kaimo gyvoji atmintis.“

***

Kaip 2007 metais išleistoje dokumentinėje “Amžinieji Ąžuolai” apybraižoje apie Jiezno apylinkių partizanus parašė autorė Bronislava Vinskienė, 1944 metų vasarą kūrėsi partizanų būrys, kuris veikė Prienų valsčiuje. 1944 metų gruodžio mėnesio pabaigoje į Prienus, Birštoną, Jiezną atvyko NKVD baudėjų būriai, kurie pradėjo gaudyti jaunuolius, deginti ūkininkų sodybas. Partizanai skirstėsi į mažesnius būrius. Jiezno krašto partizanai atsiskyrė nuo Prienų partizanų ir sukūrė atskirą būrį. Būryje buvo apie šimtas kovotojų, kurie veikė Jiezno, Stakliškių, Užuguosčio, Butrimonių, Punios apylinkėse.

Tad, neramumų tuose kraštuose būta, kaip ir teigia Stasė Galkevičienė. Partizanai priešinosi, kiek tai buvo jų jėgoms. O ir kai laisvės kovos buvo numalšintos, žmonės ilgai nesusitaikė su okupaciniu totalitariniu sovietų režimu.

***

Stasė gimė Aukštadvario valsčiuje, Jiezno (dabar - Prienų) raj. Aukštojėlių kaime. Buvo penktas vaikas šeimoje. Baigusi studijas dirbo pedagoginį darbą. Su vyru Jonu Galkevičiumi užaugino tris dukras. Šiuo metu ji yra Vilniuje gyvenanti pensininkė.

“Šalis buvo pažeminta, neteko protingiausio valstybės elito, pajuto bejėgiškumą, beprasmybę. Jaunimas buvo verčiamas priimti režimo ideologiją, nematydamas kitos išeities, nes priešinimasis, praktiškai, buvo beprasmis. Susitaikėliškumas tapo norma, o tai valstybei kainavo didžiulius praradimus visose srityse”, - apie sovietinio totalitarinio režimo poveikį žmonėms ir kraštui mano S. Galkevičienė.

Jos teigimu, išmokti pamokas, susiduriant su tokiu monstru, kaip Rusija, nebuvo lengva. S. Galkevičienės požiūriu, iki šiol visi suprato, kad kiek lėšų skirsi Lietuvos gynybai, visiško saugumo vieniems pasiekti vargu ar įmanoma.

Stasės Galkevičienės pasakojimą užrašė Rasa Pakalkienė

Asmeninio archyvo nuotraukos

Prie namo (iš kairės) tėvo brolis Simonas Lukoševičius, kaimynas Petras Ptašnikas, jam ant kelių sėdi maždaug ketverių metų Stasė Lukoševičiūtè (dabar - Galkevičienė) ir jos tėvas Kazys Lukoševičius.

Aukštojėlių ir Bunciškių kaimo vaikai apie 1953 metus (Stasė - pati mažiausia, trečia iš kairės).

Stasės Galkevičienės seneliai Simas ir Rozalija Stankevičiai apie 1946 metus.

Stasė Galkevičienė gimtinėje šiais laikais. 

Išeinanti karta

Skiriu vaikaičiams

„Būta daug neapykantos, meilės nedaug.“

Justinas Marcinkevičius

Nuo tų šiurpių, širdį draskančių įvykių, kai į Rytus pajudėjo raudų, aimanų, išsiskyrimo skausmo kupini gyvuliniai vagonai, prabėgo per 60 metų. Tačiau ir šiandien tebepersekioja praeities išgyvenimai. Tų įvykių užmiršti neįmanoma ir negalima. Mes privalom pasakyti vaikams ir vaikų vaikams tikrą, neišgalvotą mūsų tautos istoriją.

Taip nemigo naktimis gimė knyga „Nuo Nevėžio ir Vadakties iki Minos ir Manos“, išleista 2005 m. Prabėgo keleri metai ir vėl susikaupę širdyje išgyvenimai svarina galvą prie balto popieriaus lapo…

Anot poeto Marcelijaus Martinaičio, „vien gyventi yra per maža, reikia dar kažko, kas nėra tik gyvenimas.“ Tu privalai kalbėti ištremtųjų ir nukankintųjų vardu.

Gal, įsijautę į mano pasakojimą, jauni žmonės geriau supras, kas gyvenime yra svarbiausia, mokės jį labiau vertinti ir sugebės bent mažą dalelytę savo gyvenimo skirti šiam mažam, gražiam, protėvių brangintam Lietuvos kraštui.

Kūjėnai – kaimas šiaurinėje Kėdainių rajono dalyje, 3 km. į pietryčius nuo Surviliškio, 2 km. į šiaurės rytus nuo Šventybrasčio. Kaimas labai gražioj vietoj, netoli Nevėžio vingio. Derlingos žemės leido sėkmingai ūkininkauti. Čia mūsų giminės šaknys…

XIX a. viduryje Kūjėnuose įsikūrė prosenelis Augustas Vaičiūnas su žmona Ona Libimirskaite. Trobesiai mediniai, kai kurie netašytų rąstų, šiaudiniais stogais. Senelio anūkė, gyvenanti Jonavoje, pasakoja: „Žmonės namuose pasidarydavo viską, ko reikėjo. Turėjo kalvę, audimo stakles, verpimo ratelius, spragilus javų kūlimui, dėvėjo storos drobės drabužius, avėjo klumpes, vasarą dažniausiai pintas iš liepų karnų, megztas šlepetes iš linų pakulų. Kiekvienoje sodyboje auginami gyvuliai, karksi vištų, žąsų pulkeliai, o prie tvarto ar svirno būtinai pririštas šuo. Prie namo – darželiai. Juose nasturtos, rūtos, mėtos, jurginai, razetos.“

Tokioje gražioje sodyboje (turėjo 33 dešimtines žemės) Augustas ir Ona susilaukė dviejų sūnų – Prano (1882-1953) ir Antano (1885-1964).

Antanas liko šeimininkauti namuose, o Pranas Vaičiūnas, gavęs iš tėvų savo dalį, vedė Oną Vidugirytę, žymaus knygnešio ir sodininko Povilo Vidugirio ir Jadvygos Venckūnaitės Vidugirienės dukrą, ir tapo šeimininku Ustronės polivarko, kurį Jadvyga gavo kaip pasogą (mama išsaugojo 1874 metų Ustronės polivarko planą).

Pranui ir Onai tik 25-eri, o iki šiol čia šeimininkavusiam ir didžiulį sodą užveisusiam Povilui Vidugiriui jau 70 metų. Žemės nemažai – 120 dešimtinių (51 dešimtinę sudarė miškas), tad jaunoji šeima su įkvėpimu imasi darbų, tęsia ir puoselėja tai, kas buvo brangu Povilui Vidugiriui.

Pranas ir Ona kartu pragyvena vos 12 metų. 1919 metais Ona Vaičiūnienė miršta ir palieka vyrui 6 mažamečius vaikus: Jadvygai – 11 m., mano mamai Onai – 9 m., Juozui – 7 m., Kazimierui – 5 m., Marytei – 2 m., Vytautui nebuvo nė metukų.

Baisios nelaimės prislėgtas, Pranas perima visą ūkį ant savo pečių. Vaikus leidžia į mokslus. Mano mama ir Juozas baigia Panevėžio mokytojų seminariją, Vytautas – Kauno Veterinarijos akademiją, Kazimieras mokosi sodininkystės.

Negailestingas likimas atima ir tris jauniausius vaikus: 1939 metais staiga miršta 17 metų Marytė, 1942 metais vokiečių karinis sunkvežimis pertrenkia arkliais važiuojantį 28 metų Kazimierą, 1945 metais nuo šiltnės miršta 26 metų Vytautas.

Ar žmogus gali tiek ištverti?

Mano senelis Pranas Vaičiūnas po tokių netekčių turėjo ištverti dar ir Sibiro kančias… Bet nebeištvėrė…

1948 – ųjų metų netikėta prievartinė kelionė į Krasnojarsko kraštą, Partizansko rajoną su dukterų Onos ir Jadvygos šeimomis palaužė senelio sveikatą. Atvykęs į Minos kaimą, buvo įdarbintas prie barakų statybos. Gimtojoje Ustronėje nagingasis Pranas turėjo savo „stoliarką“ ir laisvu nuo ūkio darbų laiku pameistraudavo. Ir čia, Minoje, po darbo jis sau ir kaimynams sumeistrauja tai stalą, tai „taburetę“, tai druskinę ar kitą reikalingą daiktą namams. Jurgis ir Vytautas Endziulaičiai, tada dar mokinukai, jo pamokyti, Minoje pasistatė tvartelį.

Sunkus darbas, skersvėjai statybose, jokių vaistų, silpna ir pavargusi širdelė nustojo plakusi šalia manęs. Sibire iškentęs 3 metus, užbaigė savo žemiškąją kelionę, turėdamas 69 metus (1951 m.).

Mano prisiminimuose senelis Pranas išliks kaip tėvas, pasiaukojęs vaikams (jis nebekūrė naujos šeimos), pavyzdingas ir darbštus ūkininkas, patriotas, nuoširdžiai mylintis Lietuvą. Jo palaikai taip ir liko ten, toli nuo mylimos tėviškės, jo puoselėtos Ustronės.

Senelio Prano dėka nenutrūko ir mano ryšys su Lietuva ir gimtine. Minos barake žiemą, prieš miegą, kūrenantis krosniai, užsidegdavom ilgas balanas ir jaukiai bei įdomiai su seneliu šnekučiuodavomės. Tai labai įsiminusios šiltos akimirkos.

Mano pažįstama Sibiro barako kaimynė Nastutė Seniūtaitė Smailienė prisimena, kad matydavo senelį, sėdintį ant Minos upės kranto, paskendusį sunkiose mintyse. Tikriausiai tuo metu jis buvo ne kur kitur, o ten, kur gimė jo vaikai, kur jų ir mylimos žmonos kapeliai, kur gražioj sodyboj prie Vadakties upelio kūrė vaikams gyvenimą.

Mano mama Ona Anužienė, baigusi mokytojų seminariją, dirbo pradinių klasių mokytoja. Aktyvi šaulė (turiu jos nuotraukų šaulių renginiuose). Man gimus, gyveno tėviškėje, Ustronėje, ir mokytojavo Baibokuose. Tėvas Algirdas Anužis irgi mokytojas, ištremtas į Vorkutą, iš kurios grįžęs sukūrė kitą šeimą. Mirė Londone 1996 m.

Laisvu nuo darbo laiku tėviškėje mama padėdavo ūkyje, prižiūrėdavo bites. Sodyboje buvo daug vaismedžių ir uogų krūmų, tai ir vyno padarydavo. Turėjo gražų balsą. Labai meniškai siuvinėjo siuvamaja mašina „Zinger“ – rišilje ir glotniu raštu. Keletas jos darbelių išliko, nors ir Sibire pabuvojo.

Ši trapios ir švelnios sielos moteris, niekuo nenusikaltusi mokytoja, su 5 metų dukra Danute ir jau pasiligojusiu seneliu Pranu tapome okupantų priešais ir buvome ištremti kaip nusikaltėliai - darbams į Sibirą.

Prisimenu tą baisiąją naktį, kai ginkluoti vyrai mus pažadino iš miego. Tos nakties įvykių ir kelionės gyvuliniame vagone niekada neužmiršiu, nors man tebuvo penkeri metukai.

Mažos mergytės, Danutė ir Vidutė, 1948 – ųjų gegužės dvidešimt antros dienos išvakarėse pajuto didelį nerimą ir baimę… Aplinkui lojo šunys… Žinojom, kad veža žmones kažkur toli toli… „Mes niekuo nenusikaltusios, taip pat ir tėveliai“, – raminom viena kitą. O svarbiausia, pusseserės Vidutės šeimoje prieš mėnesį gimė brolis Jurgiukas, ketvirtas vaikas šeimoje. Gal tai kiek ramino ir suaugusiuosius…

Naktį įsiveržę vyrai nesuprantama mums kalba perskaitė kaltinamąjį aktą ir pareiškė, kad esame vežami į Sibirą „na večnoje poselienija“. Koks kilo sąmyšis, kai liepė per dvi valandas susiruošti visam gyvenimui…

Mama paliepė man pasiimti mokyklinį portfelį. Ginkluotas vyras, surikęs „stoj“, puolė prie manęs ir neleido pajudėti iš vietos – įrėmė į mane šautuvą. Mačiau lakstant sutrikusius mamą ir senelį, girdėjau jų beviltiškus šauksmus. Truputėlį raminaus, kad iš vakaro su Vidute paslėpėm lėlytes ir kad grįžusios į namus jas būtinai rasime.

Ešelonas žmonių, daugiausia moterys su dviem trim ar daugiau mažų, klykiančių vaikų, ligoti, dejuojantys seneliai… O ta dvasinė būsena – nepagrįstos kaltės ir nežinios jausmas. Keliavome vagonuose, kuriuose nebuvo būtiniausių dalykų: nei vandens, nei tualeto, nei langų. Kaip mes, vaikai, bijojom lįsti po vagonais atlikti gamtinių reikalų, saugant ginkluotų kareivių būriui! Labai norėjosi valgyti, nes bet į kelionės pabaigą nebeturėjom maisto. Duodavo kartais makaronų. Tai buvo vienintelis išsigelbėjimas. Ir dar „kuplūnas“ (duona su vos pasaldintu vandeniu).

Kelionėje peršlapo drabužiai, nes buvom išlaipinti Kamerčiagoje po atviru dangumi. Lietui lyjant, išbuvom visą parą. Mamos bandydavo apsaugoti vaikus nuo lietaus, užklodavo kaldromis, paltais – kuo turėjo. Tokių dalykų kaip polietilenas tais laikais nebuvo. Po to vežė atvira platforma iki Orešnos miestelio ir čia išlaikė dvi savaites miške, po atviru dangumi. Kelionės vaizdai ir išgyvenimai gyvi ligi šiol… Nėra žodžių, kuriais galėčiau tą košmarą aprašyti…

Pirmąją žiemą gyvenome vieninteliame barake, miške, apie 7 km. nuo Minos. Man buvo labai baisu sutemus, kai į barako sienas kažkas garsiai trindavosi. Senelis paaiškino, kad į mūsų „rūmo“ kampą kasosi meška…

Barakas be pertvarų, kartu keliolika šeimų. Užpuolė utėlės ir blakės. Abi su mama turėjom ilgus plaukus, tai uteliavom viena kitą, eidavau pas senutę kaimynę, padėdavom jai. Utelės užpuldavo visas vietas, kur tik yra plaukų, prisiglausdavo drabužių klostėse. Kai kurios moterys turėjo tankias šukas – eidavom skolintis. Padėjusios ant stalo kokį popierių, suvertę plaukus į priekį, šukuodavom ant jo tankiomis šukomis. Atlikti procedūrą skubėjom, nes popierius mirgėjo nuo lakstančių gyvių – greit sulanksčiusios popierių mesdavom į pastoviai besikūrenančią krosnį.

Blakės apsigyveno barako sienų įdubimuose, lubų nelygumuose. Dieną jų nesimatydavo, o naktį nuo lubų ir sienų parazitai krisdavo į patalą ir siurbdavo mūsų kraują. Po to baisus niežulys… Ramybės nebuvo: dieną negailestingai siurbdavo uodai ir moškės, naktį – blusos, utelės, blakės.

Mano pusseserei Nijolei Akelaitytei Širmulienei po įsisiurbusios „encefalitinės“ erkės paralyžavo mažąjį gerklės liežuvėlį ir, jam nebevibruojant, prarado kalbą. Pradžioje negalėjo ryti, maitinosi per vamzdelį.

Mirus Stalinui, Nijolė gydėsi Maskvoje. Grįžusi į Lietuvą, reikalingų vaistų gaudavo iš JAV gyvenančių giminaičių. Sveikata pagerėjo, bet visiškai neatsistatė, nes per vėlai pradėjo gydytis. Liko invalidė.

Jos brolis Jurgiukas irgi liko invalidas, nes nebuvo gydomas, kai to labai reikėjo.

Man buvo įsisiurbusi erkė giliai į kairiąją ausį. Atsimenu, kaip ambulatorijoje ją, tokią didelę, išpampusią, papilkėjusią, traukė gabalais. Aš šia ausimi negirdžiu nuo vaikystės. Niekas manęs negydė, tai neaiški ir priežastis, dėl ko visai negirdžiu ta ausimi. Grįžusi į Lietuvą, buvau apkurtusi ir dešiniąja ausimi, bet gydžiausi ir klausa atsistatė.

Mina, į kurią mes buvome perkelti iš barako miške, išsidėsčiusi pagal Minos upę, kuria buvo plukdomi rąstai. Minos upė įtekėjo į Maną, o Mana – į Jenisiejų. Plukdomi rąstai pasiekdavo Krasnojarską ir Jenisiejaus žiotyse esantį pramonės miestą Igarką. Žiemą gazogeneratorinėmis mašinomis, apkūrenamomis medinėmis kaladėlėmis „čiurkėmis“, suveždavo rąstus, jau atitinkamai supjaustytus, prie upių „suštabeliuodavo“. Pavasarį, patvinus upėms, vykdavo miško plukdymas „lesosplav“. Buvo skubiai suvaromi visi gyventojai, kad pasinaudotų potvyniu ir tuos rąstus suridentų į upę. Kai kuriose vietose rąstai susigrūsdavo vienas ant kito ir susidarydavo taip vadinami „zalomai“. Juos ardyti buvo labai pavojingas darbas. Varydavo ir jaunimą. O mes, vaikai, mėgom per plaukiančius slidžius rąstus perbėgti į kitą upės krantą ar šiaip jais palakstyti, nors tai buvo labai pavojinga. Galinga patvinusios upės srovė, pilna slidžių rąstų, taip ir tykojo išdykėlių. Atsimenu, kaip draugė Anelė Bėkšaitė, bėgdama į kitą upės krantą, paslydo ir atsidūrė stingstančiame vandenyje tarp rąstų. Su jos seserimi Zose, rizikuodamos pačios atsidurti vandenyje, vos ją ištraukėm.

Plukdant mišką, jau pirmąjį pavasarį paskendo Marytės Padkamarytės mama. Paauglė liko visai viena. Rudenį, genėjant miške šakas, žuvo mano pusseserės Nijolės vyro sesuo paauglė Genutė Širmulytė. Atvykę žmonės, ypač moterys ir paaugliai, neturėjo tokių darbų įgūdžių ir patyrimo. Taigoje prie miško darbų žuvo klasės draugas Valentas Zagorskis. Pusseserė Nijolė prie sunkiausių miško darbų ėjo nėščia ir, įvykus persileidimui, gimusios mergytės dvynukės neišgyveno.

Mina – tai centrinis kaimas, „pasiolok“, kuriame įsikūrę valdžios atstovai - „selsoviet“, ambulatorija, vidurinė mokykla, biblioteka, klubas, valgykla, vėliau darželis, parduotuvė (kartu maistas ir įvairios prekės), kepykla, pirtis, arklidės. Po kiek laiko buvo pastatyta elektrinė. Prieš mums išvažiuojant, atsirado ir ligoninė.

Mes, lietuviai, gyvenome barakuose. Tai ilgi pastatai: per vidurį – ilgas koridorius, šonuose - 12 kambarių. Barakai suręsti iš rąstų, pastatyti ant apdegintų rąstų (kad nepūtų) ir įkastų į žemę. Apie metrą nuo barako sienos – užtvaros „zavalinki“, į kurias pripilta žemių iki palangių. Vaikai ir jaunimas ant jų mėgo leisti laisvalaikį. Dar ir dabar kai kur išlikę barakų rąstų rėmai.

Prieš barakus – tvartai, prie kurių didelės mėšlo krūvos. Tarp tvartų ir barakų – gatvė, mažųjų antrieji namai. Tarp barakų galūgalių – didelės klampios balos. Čia kiaulių karalystė, nes vietiniai nelaikydavo jų tvartuose.

Mūsų tėvai ir seneliai išvaryti į darbą, o mes, vaikai, nesvarbu, sveiki ar ligoti, vieni namuose ar gatvėje. „Namai“ – tai barako mažas, gal 16 kvadratinių metrų kambarys, kuriame patalpintos 2-3 šeimos. Mes gyvenome su Brone Maračinskiene, jos pusės metų dukrele Adėle ir vieniša pagyvenusia moterimi Milušiene.

Visi dažnai sirgdavome, o ypač mažieji, peršalimo ir užkrečiamomis ligomis su komplikacijomis, nes nebuvo jokio gydymo. Tik po Stalino mirties tapo laisviau ir leido važiuoti gydytis į Partizanską, Krasnojarską ar Kanską. Dažniausiai gydymas būdavo pavėluotas. Tik atvykę pradėjome masiškai sirgti kruvinąja dezinterija. Gydytojas Zenonas Gailiušis su širdgėla prisimena, kad buvo baisiai skaudu matyti mirštančius vaikus, kuriems niekuo nebegalima padėti…

Susirgau ir aš. Mama ir senelis darbe. Klube, kur pačioje pradžioje buvo apgyvendinta apie 20 šeimų, tualeto nėra. Sėdžiu lauke prieš išvietę ir kas valandą lakstau į ją, kentėdama neapsakomą vidurių skausmą. Tuštinuosi krauju. Guliu ant kalnelio prieš išvietę po eilinio tuštinimosi visai praradusi jėgas, žinodama, kad liga nepagydoma, kad jau ne vieną vaikelį užkasė tolėliau ant kalnelio… Plaukia vaizdai kaip per rūką. Matau Vadakties upelį, kur vasarą su pussesere Vidute taip mėgdavom pasipliuškenti, o žiemą kartu su dėde Juozu pasivažinėti rogutėmis. Štai mes bėgame prie starklizdžio, ten prisirenkam laukinių kriaušaičių į sijonėlių sterbles ir tokios laimingos, tarškančios, užlipusios į svirno terasą, jas skaniai sušlamščiam. Po to gaudom viena kitą. Ir taip mums gera! Jokių rūpesčių! Vidutės mama ramiai kalakutus maitina, manoji tuoj grįš iš Baibokų, kur mokytojauja. Mes greit bėgsim jos pasitikti, ateinančios paupiu - basa, rankose aukštakulniai bateliai…

Eilinis priepuolis mane sugrąžina į tikrovę ir bėgu į išvietę…

Tėviškės miražai, malonūs nuklydimai į laimingą vaikystę Ustronėje kartu su Vidute, tikėjimas sugrįžti namo, gal dar ir badavimas išgelbėjo mane. Malda irgi teikė dvasinės stiprybės. Visi daug melsdavomės. Kiekvieną vakarą lovoje kalbėdavau poterius ir aš. Kartais mama padainuodavo. Ir sklido tyliu balsu vingiuojama liūdna „Ko liūdi, berželi, ko liūdi? / Ko verki nuleidęs šakas?“. Skaudi, už širdies griebianti jos lūpose ši daina. Tarsi rauda. Matyt, jai labai sunku buvo susitaikyti su tremties realybe.

Nepamirštamos gegužinės pamaldos. Pas kurią nors kaimynę įrengdavom altorėlį, šventą paveikslėlį apkaišydavom berželių šakomis. Po darbų susirinkdavo pilnas kambarėlis žmonių. Mes, vaikai, kartais per pamaldas paišdykaudavom. Ir dabar, bažnyčioje užgiedojus „Marija Marija, skaisčiausia lelija, / Tu švieti aukštai ant dangaus. / Palengvink vergiją, pagelbėk žmoniją, / Išgelbėk nuo priešo baisaus“ – kaskart susijaudinu. Kokie prasmingi giesmės žodžiai, pajausti gali tik ten, Sibire. Ši malda virpino širdį, žadino viltį iki skausmo ašarų… Tebevirpina iki šiol…

Pradėjus mokytis rusų kalba, mes juokinom rusiukus. Kartais jie tyčiojosi iš mūsų netaisyklingo kalbėjimo. Buvo skaudu. Vėliau pramokom kalbos. Pripratom prie nuoskaudų. Ir jie, geriau mus pažinę, aprimo, su daugeliu susidraugavom. Mokykla maitino visus lenininėmis ir stalininėmis idėjomis, vedė į socializmą. „Dievo nėra – yra Stalinas, viena partija – komunistų, kas ne su jais – visi priešai“, – kalė mokykloje. Net mums, vaikams, buvo prilipdyta buožės, banditų, tarybų valdžios priešų etiketės. Jos vertė jaustis kaltais. Pradinėse klasėse sušaukdavo iškilmingą klasės susirinkimą ir prisegdavo spaliuko ženklelį. „Džiaukitės – jūs Lenino anūkai!“. Vėliau, mūsų neatsiklausę, užrišo raudonus kaklaraiščius. Į komjaunimą stoti muistėmės, bet dažniausiai būdavom priversti paklusti. Širdis plyšo iš skausmo, kai vietiniai rusai pilna krūtine traukė:

Широка страна моя Родная,

Много в ней полей лесов и рек.

Я другой такой страны не знаю,

Где так вольно дышит человек.

Negatyvus nusiteikimas mūsų tėvynės atžvilgiu dar labiau brandino patriotinius jausmus. Mes Lietuvos labai ilgėjomės, troškom sugrįžti į gimtuosius namus. Aš svajojau apie savąją Ustronę, apie tai, kad ateis laikas ir mes vėl galėsime būti laimingos, sugrįžusios į savo tėviškę, į mūsų protėvių žemę, kaip paukščiai sugrįžta į savo lizdus.

Senelis Pranas įspėjo mane, kad yra šnipų, „donoščikų“, sakydavo, kad turiu būti atsargesnė. Grįžę į Lietuvą ir gavę leidimą pasižiūrėti savo bylas, mes sužinojome, kas buvo tie šnipai. Ką aš galėjau išduoti?! Bet stengiaus mažiau šnekėti. Burna atsivėrė gan vėlai, tik vaikams gimus.

Neaiškios, primestos kaltės jausmas, kartais neslepiama agresija mūsų, vaikų, atžvilgiu psichologiškai traumavo mus ir formavo nepasitikinčias savimi asmenybes. Gerai, kas turėjo namuose užtarėjų, kam padėjo susiorientuoti tėvai ar artimieji. Daugelis mūsų jų nematydavome, kartu tik permiegodavom.

Kai mirė senelis, man buvo devyneri. Ši netektis reiškė, kad vaikystė pasibaigė. Kartu su mama ėjau grėbti šieno, sodinti bulvių, jų kaupti, kasti. Dažnai eidavau dirbti pas vietinius gyventojus, kad užsidirbčiau pragyvenimui. Mama žiemą skaldė „čiurkes“, vasarą dirbo pagalbiniame ūkyje „podsobnoje“, kur brigadininku buvo jaunas vaikinukas Česlovas Dirkė. Atsimenu, kaip mama ir kaimynė Marija Endziulaitienė džiaugdavosi, kad brigadininkas – lietuvis, labai nuoširdus ir geras vaikinas.

Kai mamai nereikėjo eiti į ūkį, kartu vykdavom į „pakosą“. Tai labai maži lopinėliai pievos tarp „valiožnikų“ ir didelių išvartų. „Valiožnikai“ – seni seni, kažkada išvirtę medžiai, pasidengę samanomis. Mano mama, mokytoja, apsiavusi vyžomis, su dalgiu rankose, paraudusiu nuo prakaito veidu, sukandžiota uodų ir moškių, šienaudavo iki vėlumos. Juk žiemos ilgos, ir šieno reikėjo daug. Išdžiūvus šienui, grėbdavom, nešėm jį per „valiožnikus“ į kupetas. Po to ant berželių tempėm į „zarodus“. „Zarode“ šieną išdėliodavau aš, mama paduodavo. Jį aptverdavom nuo laukinių žvėrių. Nelabai mokėjom. Būdavo, randam išardytą mūsų aptvarą ir sumažėjusį šieną. Abi su mama, pasikinkiusios karvę Marusią, važiuodavom su rogėmis parsivežti šieno. Iš artimesnio „pakoso“ šieną susinešdavom ant kupros.

Mūsų, vaikų, pareiga – pasirūpinti žiemai malkų. Eidavom prie Minos ūpės su tam skirtu įrankiu, „bagor“ vadinamu. Tai ilgas baslys su kabliu. Kerti tuo kabliu į plaukiantį nestandartinį rąstelį ar skersinį ir trauki į krantą. Suneši į pašiūrę, pradžiūvusias su mama supjaustydavom. Pradžioje mama skaldydavo, vėliau ir aš pramokau.

Su pagyvenusiomis moterimis eidavome uogauti į Karzanaką ar į Dizą už 5-6 kilometrų. Prisirinkti uogų nebuvo vargo – jų daug ir labai didelės, bet sunkius kibirus nešti reikėjo ne lygiu miško keliuku, bet paupio siauru takeliu, kuriame kyšojo dideli akmenys aštriomis briaunomis. Grįžus namo, negali ilsėtis – turi uogas perrinkti, nes niekas kitas už tave nepadarys.

Kad Sibiro miškuose viešpatauja uodai ir „moškės“ (taško dydžio mašalai), visi jau girdėjom. Nuo uodų dar galėdavom apsisaugoti ant galvos užsimovę marlinius gaubtus (skolindavomės vieni iš kitų), bet nuo „moškių“ neturėjom jokios apsaugos – pralįsdavo per menkiausią plyšelį. Namo grįždavom sutinusiais veidais, akių nesimatė.

Vieni vaikai išeidavom uogauti žemuogių, juodųjų ir raudonųjų serbentų, aviečių, girtuoklių. Girtuoklės augo ant aukštų krūmų pagal Minos upę. Šios uogos labai ryškios spalvos ir sultingos, tai uogaudami paišdykaudavom, vienas kitą ištepliodavom.

Ypač patiko uogauti salelėje, į kurią brisdavom per Minos upę. Vasarą ji nusekdavo ir kai kuriose vietose buvo įmanoma perbristi, nors ir labai pavojinga. Seklesnėse vietose ji buvo plati, bet vis vien labai srauni. Už kelių metrų upė siaurėja, bet labai gilu. Susikabinam už rankų ir brendam per ledinį vandenį. Kojas gelia, nors vidurvasaris. Upės srovė tokia triukšminga, kad vienas kito negirdim. Rankomis laikomės stipriai, nes atsiskyręs galėjo būti srovės nuneštas. Dar ir dabar sapnuojasi Minos upės tamsūs vandenys, į kuriuos bijodavom patekti.

Pavasarį sala viliojo ypatingai gražiomis gėlėmis – laukinėmis pinavijomis – bordinės su geltonais viduriukais. Mes tuos vidurėlius valgydavom. Minos užutekyje augo ajerai, kalnuose lelijos „sarankos“, kurių šaknys irgi buvo mūsų maistas. Prie ežero „kočkose“ (kupstai, tarp jų vanduo) augo „čeremša“, kuri labai verinama vietinių gyventojų. Pamėgom ją ir mes, nepaisant labai nemalonaus jų kvapo.

Vaikai be tėvų pagalbos tvarkydavo namus. Plaudavom grindis, atsinešę iš upės vandens ir smėlio, išdažydavom sienas, pasigaminę kalkių ir šepečius, iš ten augančios žolės, prižiūrėjom gyvulius, ravėjom daržus. Namuose ant palangių auginom gėles, kurias žiemą reikėjo išsaugoti, nes langai apšalę storu sniego sluoksniu, palangės ledu pasidengusios, o kambaryje tamsu, nors kiekvieną dieną gramdydavom sniegą nuo stiklo.

Būdavo, kad vakarais eidavome į kepyklą užimti eilę prie duonos ir pamainomis su tėvais prastovėdavome iki ryto, nes vėliau atėjusieji jos nebegaudavo.

Barako kaimynai Jurgis ir Vytautas Endziulaičiai paūgėję eidavo į taigą riešutauti. Dar neprinokusių kankorėžių parsinešdavo iš arčiau esančio Karzanako. Kankorėžius, kaip bulves, kepdavo namuose ant laužo. Riešutai buvo labai skanūs, saldoki. Į Dalniają ar Vostočnają taigą eidavo daugiau jauni, su nakvyne. Susikurdavę laužą, o po to laužavietės vietoje iš šakų pasistatydavo palapinę, užsiklodavo „fufaikėmis“ (šimtasiūlėmis). Parsinešdavo jau išgliaudytus riešutus, taip prisidurdami prie skurdaus maisto. Pavaišindavo ir mus, kaimynus.

Žiemą Sibire prisnigdavo tiek, kad į mokyklą sunku nueiti. Būdavo, kad termometro stulpelis nukrisdavo iki -40C. Apsiavę vailokais, apsimūturiavę galvas taip, kad vos matyti apšerkšnijusių akių plyšeliai, keliaudavom siauru sniego koridoriumi. Mažesnių vaikų nė nesimatydavo. Vyresnieji iš sniego pastatydavo gražius baltus rūmus su daugeliu kambarių, o mums, mažiesiems, būdavo didžiausias malonumas palakstyti tais labirintais. Nebijojom šalčio. Po pamokų ar sekmadieniais mėgom važinėtis nuo aukščiausių kalnų rogutėmis, slidėmis.

Kol „suštabeliuoti“ rąstai gulėjo ant Minos upės kranto, mes rinkdavom nuo jų sakus – „sierą“. Tai buvo dar viena maloni pramoga. Kiekvienas turėdavom kramtoškių. Norėdavosi pasisupti ir ant supynių, pastatytų ant Minos upės kranto. Vakare ten susiburdavo vyresnieji. Dieną darbas, tai mes bėgdavome prie jų atsikėlusios penktą valandą ryto. Po darbų smagiai išsimaudydavom Minos upės senvagėje, „na protoke“, kur rami tėkmė ir šiltesnis vanduo.

Daržinėje turėjau savo kampelį, kur pažaisdavau su lėlyte. Su kaimynr Joana Endziulaityte lėlytėmis žaisdavome pas juos ant tvartelio. Skudurėlių lėlytei rasdavau šiukšlyne, į kurį siuvėja išmesdavo mažyčių atraižėlių. Iš molio nulipdydavom indus ir baldus, net krosnelę.

Per šv. Kalėdų šventes mūsų mamos kartu ruošdavosi, o mes su Joana puošdavom eglutę nuspalvintais popierėliais. Labai džiaugdavomės, jei turėdavom saldainių su blizgančiais popierėliais. Per šv. Velykas visi kartu dažydavom kiaušinius. Tai maloniausi vaikystės prisiminimai. O Joana ir jos broliai Jurgis ir Vytautas man iki šiol liko tarsi sesuo ir broliai.

Aplink Minos centrą išsidėstę kiti kaimeliai, „posiolki“. Tai Chabaidakas, pakeliui į jį – Ivanovka ir Talovka, Diza, Kuturčinas, Koja. Į Minos mokyklą susirinkdavo vaikai iš visų šių kaimų. Pusseserė Vidutė iš Chabaidako Minos mokyklą pradėjo lankyti nuo 5 klasės ir gyveno pas mus. Dažnai šeštadienį po pamokų kartu su daugeliu moksleivių iš Chabaidako (Onute Palionyte, Aldona Apšegaite, Vytautu Gražuliu, Gražina Mieliauskaite ir kt.) keliaudavo į namus. Galima įsivaizduoti, kokia tai būdavo kelionė, kai vakarais nukrisdavo temperatūra, daug sniego ir dažnos pūgos… Gailėdavau pusseserės ir prašydavau likti nakvoti. Mylėjom viena kitą, buvom kaip seserys, susietos bendro likimo. Mus jungė bendri prisiminimai. Nuklysdavome į mums abiems taip mylimą ir tolimą tėviškę… Gailėjomės paliktų lėlyčių ir žaislų, svarstydavom ir negalėjom suprasti, už ką esam nubaustos…

Stalinui mirus, pamažu gyvenimas pradėjo keistis. Leido važiuoti gydytis ir mokytis į kitus miestus, o po kiek laiko nepilnamečiai net galėjo grįžti į Lietuvą. Mama susitarė su broliu Juozu, kad jų šeima mane priims gyventi Vilniuje ir aš nesvarstydama džiaugsmingai ėmiau ruoštis į kelionę.

Man 13 metų. Viena išvykau į tolimą kelionę su didžiuliu lagaminu – lauktuvėmis dėdės šeimai. Atgal kelionė neprailgo. Skridau kaip kregždutė į savuosius kraštus, pilna svajonių ir lūkesčių.

Sibiro žemę apšlakstę prakaitu ir krauju, skubėjom į savo namus. Deja, Lietuva nelaukė grįžtančiųjų. Kai kurių visai neįsileido. Jie naują Tėvynę atrado Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. „Iš kur atvykai, ten ir važiuok…“ – buvo pasakyta man, kai bandžiau prisiregistruoti dėdės bute. Ustronė užimta – ten šeimininkauja svetimi. Jie kerta obelis malkoms, riša prie jų karves… Kur gyventi?

Bandau gyventi nelegaliai. Vidurinę mokyklą pasiseka baigti, bet mokytis toliau, įsidarbinti trukdoma. Tik po 6 metų su dėdės pagalba pavyksta prisiregistruoti jų bute. Darbininkės karjerą pradedu nuo tekintojos Šlifavimo staklių gamykloje. Kadangi prie darbo buvau pratusi, greit buvau pastebėta ir įvertinta. Ilgą laiką dirbau EMT institute, paskutiniuosius 30 metų – Vilniaus 1-ojoje specialiojoje mokykloje bibliotekininke.

Atrodo, gyvenimas įėjo į normalų ritmą.

Bet širdis tebekraujuoja. Ir nemanau, kad kada nors užgis atsivėrusios žaizdos. Nors ir labai nenoriu, kūno ir dvasios randai primena baisią tikrovę: išplėštą vaikystę, sutryptą jaunystę, artimųjų ir namų netektį.

Ir toks likimas ne tik mano – tokia dalia visų 300 000 nelaimėlių – šviesiausių, darbščiausių, nepasitenkinusių skurdžia egzistencija, iš gyvenimo norėjusių šio to daugiau. Amžinasis įšalas priglaudė tūkstančius vaikų ir senelių, motinų ir šeimų maitintojų.

Tai, kuriai rūpėjo į Sibirą nepasiimtos lėlytės, jau 79. Jos mama, ne savo noru paaukojusi gyvenimą Stalino idėjoms įgyvendinti, seniai jau mirusi… Mes – išeinančioji karta, laukianti kvietimo į Tėvo Namus. Deja, išeiname su neatsakytais klausimais. Kas turėjo politinę ir moralinę teisę darbu atšiauriomis sąlygomis kankinti žmones? Kas suteikė teisę išniekinti vaikystę ir senatvę? Kas leido atimti išpuoselėtas tėviškes ir apgyvendinti antisanitarinėse, neleistinose žmogui gyventi sąlygose? Kas leido perrašinėti, klastoti, gražinti istoriją? Aukščiausiasis žemėje pripažino tik „mažųjų“ pareigas ir savo neklystamumą.

Ir vis dėlto neramu. Kai XX amžiaus pabaigoje „dainuojančiai revoliucijai“, Baltijos keliui, nubarstytam Vilties žiedais, sujungusiam seną ir mažą, atliepia tankų griaudėjimas, šūviai į nekaltus laisvės gynėjus, pamiršti dar nieko negalima.

Ir todėl belieka atsidūsėti ir poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais paklausti:

…Kas dabar, kas

iš po žemių teisybę lyg bulvę iškas?

Ir ant stalo padės pasisotint visiems,

Kas dabar padalins ją teisiems neteisiems?

Pasakojo Kristina Danutė Anužytė Sadauskienė

Asmeninio archyvo nuotraukos ir dokumentai

Anužių bendragyventojų tremtyje šeima pakeliui į tremties vietą. 1948 metai.

Minos upė ir Minos gyvenvietė tremtyje Sibire Krasnojarsko krašte Partizansko rajone.

Barakas, kuriame gyveno tremtiniai, nufotografuotas 1990 metais. 

Minos mokykla, kurioje mokėsi ir vietinių, ir tremtinių vaikai.

Su mokytoja ir bendraklasiais. Kristina Danutė Anužytė – pirmoje eilėje antra iš dešinės.

Minos “selsovetas” – sovietų valdymo institucijos pastatas.

Darže su mama, teta, pusbroliu ir seneliu Pranu Vaičiūnu. Kristina Danutė Anužytė – pirma iš dešinės.

Išvykstant į Lietuvą, su mama ir klasės draugėmis. Kristina Danutė Anužytė – pirma iš dešinė. 1957 metai.

Minos tremtinių barako kaimynės su meškučiu.

Agento pranešimas, (Kristinos Danutės Anužytės mamos sesers įskundimas), kad jų sodyboje lankosi “banditai” (partizanai). 1948 metai.

Nutarimas.Ištremti Vaičiūną Praną, Augusto, nes jo sūnus Pranas, Prano neva bendradarbiauja su “banditais” (partizanais). 1948 metai.

“Visiškai slaptai”. Pranešimas, kad patikrinus dokumentus ir išklausius liudininkus, Pranas Vaičiūnas neturėjo sūnaus Prano. 1957 metai.

Leidimas Onai Vaičiūnaitei-Anužienei, išimties tvarka, grįžti į Lietuvą. 1957 metai.

Leidimas grįžti į Tėvynę, išduotas Onai Vaičiūnaitei-Anužienei, Prano Vaičiūno dukrai. 1957 metai. Pranas Vaičiūnas liko amžiams svetimoje žemėje.