Stalino režimo laikais tėvas buvo laikomas "liaudies priešu"

Kaip mano tėvas tapo Stalino režimo “liaudies priešu” ir Sibiro lagerio kaliniu?

1952 metais baigusi vidurinę mokyklą, aš, Birutė Neverauskaitė, nusprendžiau stoti į lietuvių kalbos specialybę Vilniaus universitete (VU). Egzaminus išlaikiau. Tačiau tais buvo Mandatinė komisija, kuri sprendė studentų priėmimo reikalus, galėjo analizuoti stojančiojo biografiją ir nepraleisti. Pasakiau, kad mano tėvas Leonardas Neverauskas ištremtas į Intos lagerį Sibire. Ir Mandatinė komisija manęs nepraleido ir į VU nepriėmė.

Tada vienas žmogus man patarė, kad jei mano motina greitai išsiskirtų su ištremtu tėvu, galėčiau į VU pristatyti skyrybų liudijimą, ir Stalino režimas man leistų studijuoti.

Anuomet su “liaudies priešu” skyrybos būdavo paprastos ir greitos, užtekdavo parašyti pareiškimą ir iškart išskirdavo. Mano motina Ona Neverauskienė taip ir padarė. O aš su tėvų skyrybų liudijimu grįžau atgal į VU. Tuo metu jau buvo galima rinktis tik rusų kalbos arba istorijos specialybes. Pasirinkau istorijos studijas. Šį kartą jau buvau priimta į VU, studijavau šiame universitete ir jį baigiau.

***

Kaip mano tėvas tapo Stalino režimo “liaudies priešu” ir Sibiro lagerio kaliniu? Čia laiką reikia dar atsukti atgal.

Kai 1939 metais Lietuva atsiėmė Vilnių, ten iš Kauno persikėlė visos valstybinės įstaigos, taip pat ir Darbo inspekcija, kurioje tėvas dirbo darbo inspektoriumi. Į susigrąžintą Lietuvos sostinę persikėlė visa mūsų šeima. Tuo metu Vilniuje buvo daug tuščių būstų, nes pasitraukė lenkai, ir mūsų šeimai gyventi buvo suteiktas buvęs tuščias butas Gedimino prospekte. Neilgai trukus prasidėjo sovietinė okupacija, tada - Antrasis pasaulinis karas. Šį laikotarpį gyvenome Vilniuje. Tačiau 1944 metais, kai sovietų frontas pradėjo artėti ir smarkiai bombarduoti Vilnių, mūsų šeima svarstė, ką daryti, ir nutarė bėgti.

Dvi mano motinos seserys Stasė Bernotienė ir Marija Dzegoraitienė su šeimomis patraukė į Palangą. Tikėjosi pasamdyti žvejus, kad per jūrą perkeltų į Švediją. Tačiau nepavyko, nes pasivijo sovietų armija. Tada motinos sesuo, našlė Stasė grįžo atgal į Telšius, kuriuose iki tol ir gyveno su dukra Gene. Mes irgi nuvykome ir apsigyvenome jų namo mansardoje. Ten mano tėvas įsidarbino į sukarintą lentpjūvę. Jai vadovavo rusas sibirietis, pavarde Garbuzovas. Jis buvo neblogas žmogus.

Tuo metu mano tėvo sesuo Bronė Stasiūnienė išėjo į partizanus priešintis sovietų okupantams. Kai kurie jos kovos broliai norėjo legalizuotis. Legalizuotis - tai yra gauti naujus asmens dokumentus, kad sovietų režimas nepersekiotų. Mano tėvas tapo ryšininku tarp jų ir lentpjūvės vadovo Garbuzovo, eidavo jo prašyti: “Tas žmogus man yra žinomas, jį galima priimti dirbti, bet kadangi per karą pametė asmens dokumentus, jam reikia išduoti naujus.”

Tad dirbdamas lentpjūvėje, tėvas padėdavo legalizuotis partizanams - Lietuvos laisvės kovotojams. Tai buvo maždaug 1947-1948 metais.

Galiausiai kažkas mano tėvą paskundė. Tuo metu mūsų šeima jau buvo persikėlusi gyventi į Klaipėdą. Šiame mieste tėvas iš pradžių įsidarbino į "Pieno Centrą” direktoriaus pavaduotoju. Bet ši įmonė buvo greitai likviduota, todėl jis buvo paskirtas dirbti į sviesto-sūrių bazę cecho viršininku. O motina pradėjo dirbti mokytoja vienoje pradinėje mokykloje. Tačiau enkavedistai (sovietinio režimo represijų pareigūnai) išsiaiškino, kad mūsų šeima - Klaipėdoje, ir čia suėmė mano tėvą. Tai įvyko 1949 metais.

Tėvo seserį Bronę, kuri slėpėsi kažkur bunkeryje, enkavedistai taip pat surado ir sulaikė. Jie ieškojo ir Garbuzovo, norėdami jį pasodinti, bet sukarinta lentpjūvė jau buvo likviduota, o Garbuzovas išvykęs į gimtąjį Sibirą. Sibiras didelis, ten tokių pavardžių daug, ir jo nerado.

Mano tėvą teisė vadinamoji “troika”. Trejetas, arba “troika” rusiškai, buvo NKVD greitoji baudžiamoji grupė. NKVD trejetai buvo sukurti nuosprendžiams priiminėti pagreitintai ir teisiamajam už akių. Mano tėvas L. Neverauskas “troikos” buvo nuteistas 10-čiai metų ir išvežtas kalėti į lagerį tolimajame Sibire, Komijoje, Intoje.

Lietuvoje mes likome dviese su motina. Ją atleido iš darbo mokykloje kaip “liaudies priešo” žmoną. Tuo metu jos sesuo Stasė su dukra buvo persikėlusi gyventi į Kauną ir ten nuomojosi vieną mažą kambarį. Mes atvykome ir kurį laiką visos keturios gyvenome tame kambaryje. Mano motina Kaune pradėjo dirbti pavaduojančia vaikų darželio auklėtoja, o aš lankyti mokyklą. Baigusi šio miesto 4-tą vidurinę mokyklą, ir išvažiavau į Vilnių stoti į VU.

Kai buvau pirmo kurso studentė, mirė Sovietų Sąjungos diktatorius Stalinas. Po truputį prasidėjo vadinamasis “atšilimas”. Šiuo laikotarpiu buvo pradėta leisti grįžti tremtiniams iš tremties vietų, po to - pradėtos peržiūrėti nuteistųjų ir lageriuose kalinčių žmonių bylos, jie reabilituojami, tai yra pripažįstami nekaltais. Tie žmonės, kurie skundė mano tėvą, atsisakė savo liudijimų. Galiausiai 1956 metais tėvas L. Neverauskas tuomečio Pabaltijo karinio tribunolo buvo reabilituotas. Iš Sibiro lageryje jis grįžo į Lietuvą po aštuonerių metų, nors buvo nuteistas 10-čiai. Mes daugiau nebuvome “liaudies priešo” šeima.

Birutės Neverauskaitės pasakojimą užrašė Rasa Pakalkienė

Asmeninio arhyvo dokumentas ir nuotraukos

Pabaltijo karinio tribunolo pažyma, kurioje teigiama, kad byla peržiūrėta, nutraukiama ir Leonardas Neverauskas reabilituojamas. 1956 metų gruodžio 25 diena.

Birutė Neverauskaitė tapo Vilniaus universiteto studente, kai motina išsiskyrė su jos tėvu, “liaudies priešu”.

Birutės Neverauskaitės tėvo, Sibiro lagerio kalinio Leonardo Neverausko portretas, pieštas kito kalinio. Kitoje pusėje parašyta: II lageris, V šachta.

Viena iš Intos anglies šachtų, kurioje dirbdavo lagerių kaliniai.

Sibiro peizažas - upe plaukia ledo lytys.

Intos miestas, ten jau reabilituotas Leonardas Neverauskas gyveno apie metus, kol jam 1957-aisiais leido grįžti į Lietuvą.

Sutuoktinių šeimų likimus sulaužė ir nacių, ir sovietų režimai

 Lipinių ir Ratkevičių šeimos nukentėjo nuo abiejų okupantų

Mano tėvelis Lipinis Statys vokiečių sušaudytas vos prasidėjus karui, 1941 metų liepos mėnesio 13 dieną. Užaugau našlaitė, gimiau po jo mirties. Tėvelio šeimoje buvo 9 broliai ir seserys, visi išblaškyti arba žuvę. Mama, ieškodama jų, važiavo į Siesikus. Kažkas jai sakė: „Visi gulėjo miestelio aikštėje“. Kas iš šeimos narių ten gulėjo, ar tikrai, nieko tikro sužinoti nepavyko.

Vyro šeima – Ratkevičiai, nukentėjo nuo sovietų. Išbuožinti, pabėgę nuo išvežimo. Prarado visą turtą, stiprų ūkį, pabėgo kaip stovi.

Buvo 4 broliai. Vyriausias Marijonas pabėgo nuo sovietinės kariuomenės, ilgai slapstėsi.

Mano vyras, Vytautas Aloyzas Ratkevičius, konservatorijos studentas, suimtas už „antitarybinę veiklą“, nuteistas 10 metų, iškalėjo 5 metus.

Genrikas Ratkevičius tarnavo sovietinėje armijoje, buvo puikus mechanikas, todėl paliktas „sverchsročno“ (po privalomojo tarnybos laiko – liet.). Prieš pat demobilizaciją „žuvo neatsargiai elgdamasis su ginklu“, kituose dokumentuose – „при исполнении служебных обязанностей“ (atlikdamas tarnybines pareigas - liet.). Palaidotas tarnybos vietoje. Apie jo likimą pasakoja brolis Jonas pirmaisiais Nepriklausomybės metais išleistoje Vytautės Žilinskaitės knygoje apie sovietinę kariuomenę „Prašė neverkti: motinų, tėvų, artimųjų laiškai ir pasakojimai apie žuvusius būtinojoje karinėje tarnyboje Lietuvos vaikinus.“

Lipinis Stasys, Boleslovo (1918 - 1941)

Mano tėvai Stasys ir Kotryna dirbo Kaune Tyrimų laboratorijoje. 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, buvo Iš Kauno perkelti gyventi į Radviliškį, kur jiems ten buvo pažadėtas butas. Abu buvo įdarbinti Linkaičių ginklų gamykloje. 1941 metų birželio 22 dieną vokiečių nacistai okupavo Lietuvą. Jau pirmosiomis karo dienomis tėvelis buvo suimtas. Netrukus paleistas, bet kasdien turėjo registruotis karo komendantūroje. Mama ragino bėgti, bet jis nenorėjo palikti manęs besilaukiančios mamos. Sakė: „Aš pabėgsiu, tai tave tampys“. Po keleto dienų vėl buvo suimtas. Paskutinio lankymo lageryje metu 1941 metų liepos pradžioje mano mamai buvo pasakyta, kad nebelankytų, nieko nebeneštų, o kodėl, nepaaiškino.

Mama tikrojo tėvelio likimo nesužinojo. Nujautė, kad sušaudytas, bet ilgus metus laukė, ruseno viltis, kad gal išvežtas darbams į Vokietiją, nes buvo jaunas, vos 23-ejų metų.

Ilgai ieškojome žinių apie tėvelį, kreipiausi į tarptautinę Raudonojo kryžiaus organizaciją, archyvus Lietuvoje ir Vokietijoje. Iš Vokietijos gavau 2 laiškus. Antrajame buvo prašoma nurodyti tikslią tėvelio gimimo vietą, nes buvau įrašiusi „Vilniaus kraštas“, kaip radau išlikusiuose dokumentuose. Tikslesnės vietos nežinojau, archyvuose neradau. Tik 2019 metais pavyko gauti Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, kad mano tėvas Lipinis Stasys, Boleslovo sūnus, gimęs 1918 metais, partinis, sušaudytas 1941 metų liepos 13 dieną Radviliškyje, drauge su daugiau kaip 400 „sovietinių piliečiečių“. Kai paskambinau į Archyvą, norėdama sužinoti ką nors daugiau, papildomai buvo pasakyta, kad sušaudytųjų sąraše prie kiekvienos pavardės nurodyta sušaudymo priežastis, prie mano tėvelio pavardės priežastis nenurodyta.

Pažymoje rašoma „partinis“, tačiau, kai kreipiausi į Lietuvos komunistų partijos ir komjaunimo Centro komiteto archyvą, jokių tai patvirtinančių dokumentų nerado, nors kalbama, kad komunistai savo archyvus tvarkė pavyzdingai.

Mama ir aš

1949 metais persikėlėme į Anykščius, kur mokiausi ir baigiau Anykščių Jono Biliūno vardo vidurinę mokyklą. Su mama dažnai žiūrinėdavome senovines jos ir tėvelio jaunystės nuotraukas, kur jie vaidino, sportavo. Vis aiškino, kad čia mes jaunalietuviai, čia šauliai, čia ateitininkų vaidinimas. Nelabai supratau, kodėl mama senose savo nuotraukose buvo užtušavusi savo jaunalietuvės uniformą, nesupratau, kad ji bijojo. Jai buvo saugiau rusų okupacijos metu būti vokiečių sušaudyto vyro žmona, negu jaunalietuve . Neprisimenu, kad mama ką nors aiškintų apie sovietinę tikrovę, prisimenu tik, kad pradinėse klasėse prieš užmiegant dažnai dainuodavo man, pasakodavo pasakas, deklamuodavo Maironį. Maironio „Milžinų kapai“ jau tada mokėjau atmintinai.

Materialiai vertėmės labai sunkiai, visą vaikystę ir jaunystę jaučiau, kad esu našlaitė, neturiu to, ką turi pilnų šeimų vaikai. Mama nuo ankstyvo ryto išeidavo į darbą, grįždavo vėlai vakare. Į mokyklos baigimo šventę atsiimti atestato ėjau vilkėdama uniformą, kurią mama buvo pasiuvusi 6 ar 7 klasėje. Išvirkščioje suknelės pusėje sijonas buvo iki pažastų, o man augant, sijoną vis nuleisdavo žemyn...

Prisimenu, buvau penktokė, kai mirė sovietų diktatorius Stalinas. Klasės auklėtoja graudulingai pranešė žinią, nuteikė mus, kad tai didžiulė nelaimė, kad reikia liūdėti ir paleido mus namo. Grįžusi namo viena klausiausi „gavarilkos“ (laidinio radijo) apie Stalino laidotuves ir verkiau. Mokykla, radijas, vadovėliai, vaikiški laikraštukai ir žurnalai auklėjo mus „tarybine dvasia“, kasdien girdėjau: tarybinių tautų draugystė, klasių kova, buožės, rusai geri, išvaduotojai, o partizanai – banditai. Žmonės patyliukais juos tarpusavyje vadino miškiniais, žaliūkais, labai dažnai su pagarba, pasididžiavimu, kartais baugiai, ir man tie pavadinimai labiau patiko, nors nieko nesupratau, kokia čia paslaptis. Dėl rusų, tai viskas aišku ir paprasta – geriečiai. Buvau kokių 9 metų pionierė, kai viena močiutė pasakojo man savo gyvenimo istoriją ir anykštėnų tarme pasakė, kad jos brolį „nušava“ rusai. Šokau ginčytis, kad rusai negalėjo jos brolio nušauti, nes jie geri. „Rusai, vaikeli, rusai...“, - tvirtino ji. Pirmieji klausimai, suvokimas kilo vyresnėje klasėje, kai klasės draugas Vilius Buteliauskas ir kiti mokiniai buvo pašalinti iš mokyklos už tautinės vėliavos iškėlimą.

Aš ir Vytautas

1959 metais baigiau vidurinę, įstojau į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (VVPI), Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Ten susipažinau su būsimu savo vyru Vytautu Aloyzu Ratkevičiumi. Pradėjome susitikinėti. Jau pirmąjį rudenį jis per Vėlines pakvietė mane į Rasų kapines. Buvo daugybė žmonių, daugiausia jaunimas. Po dienos kitos, kviečia mane į instituto komjaunimo komitetą. Pirmas klausimas buvo, ką veikiau Rasų kapinėse ir kodėl ten ėjau, nes per Vėlines Rasose renkasi tarybų valdžios priešai ir tikintieji į Dievą. Aš komjaunuolė, ir neturėčiau ten vaikščioti. Toliau klausinėjo, ar žinau, su kuo draugauju, kad mano draugas yra tarybų valdžios priešas, buvęs politinis kalinys. Atsakiau, kad žinau. Tada įtikinėjo nutraukti draugystę, buvo grasinimas apie pašalinimą iš instituto. Keista, nors labai jaudinausi ir išsigandau, bet man tokie reikalavimai ir grasinimai pasirodė labai neteisingi, ką ir sakiau posėdžio dalyviams, nors bijojau, bet įrodinėjau, kad nieko blogo nedarome, ir draugystės neišsižadėjau. Po metų, 1960 metais ištekėjau už Vytauto, drauge išgyvenome 57 metus, užauginome 3 sūnus: Saulių (gimusį 1961 metais), Vytautą (1965) ir Darių (1983).

KGB ranką jautėme visą laiką. Buvau baigusi tik 2 kursus, kai Vytautas išlaikė valstybinius egzaminus. Baigus VVPI reikėjo gauti paskyrimą į darbovietę. Galiojo nuostata, kad pirmenybė buvo teikiama tai darbovietei, kurioje jau dirbi, vietovei, kur tavo nuolatinė gyvenamoji vieta, kur gyvena tavo tėvai. V. Ratkevičius tuo metu turėjo fleitos pamokų Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume, dirbo VVPI muzikos fakulteto katedroje laborantu, buvo nuolatinis Vilniaus gyventojas, tėvai - vilniečiai, aš - trečio kurso studentė. Vilniečių, ar turinčių darbą Vilniuje, neversdavo po baigimo imti paskyrimą dirbti kitose vietovėse, bet Vytautą vertė. Savo nenorą išvykti iš Vilniaus Vytautas motyvavo galiojančiomis nuostatomis. Spyrėsi iki rudens, kol instituto rektorius Vytautas Uogintas, netekęs kantrybės, griebė kažkokius popierius ir suriko: „Štai sąrašas, esi nepageidaujamas Vilniuje. Jei neišvyksi, diplomo negausi!“ Vytautas pasirinko Švenčionis, nes ten buvo laisva Vaikų muzikos mokyklos direktoriaus vieta. To darbo niekas nesirinko, nes buvo užkampis. Aš turėjau pereiti į neakivaizdinį skyrių. Švenčionių vaikų muzikos mokykloje (1962-1968 metais), Vytautas dirbo „ir iš širdies, ir iš peties“, išjudino viso rajono kultūrinį gyvenimą, vizitavo ir konsultavo rajono mokyklų muzikos mokytojus, organizuodavo jiems seminarus, organizuodavo rajono dainų šventes. Įkūrė muzikos mokyklos padalinius Švenčionėliuose ir Pabradėje. Subūrė moksleivių akordeonistų orkestrą, kurio dalyvius bendroms repeticijoms nuosava mašina suveždavo iš Pabradės ir Švenčionėlių į Švenčionis. Bendras orkestro repeticijas šiltu oru pravesdavo lauke šalia Švenčionių vaikų muzikos mokylos, ant kalniuko kitoje kelio pusėje. Kai jaunieji akordeonistai užgrodavo Bachą ar Ravelį, buvo nuostabu! Mokykla pasidarė labai populiari Švenčionyse. Jo vadovaujamas akordeonistų ansamblis I-joje Respublikinėje moksleivių Dainų ir šokių šventėje 1964 metais laimėjo II-ją vietą. Tolimam, mažam miesteliui tai buvo didelis pasiekimas. Tačiau rajono Komunistų partijos (KP) komitetas, tvarkęs visą rajono gyvenimą, jo darbu džiaugėsi santūriai, o jam atsisakius pasiūlymo stoti į KP gretas, santykiai net pašlijo. Žadėto buto neskyrė.

Mano istorijos pamokos

Švenčionyse turėjau netikėtų patirčių, kurios mane apstulbino: buvau baigusi vidurinę mokyklą, VPI trečio kurso studentė, bet neturėjau jokio supratimo apie Lietuvos istoriją! Kartą aplankiau kaimynus, buvau labai maloniai priimta. Kai manęs paklausė, iš kur aš, atsakiau, kad iš Anykščių. Kaimynė vos neapkabino manęs: „tai iš Lietuvos!“ Baisiausiai nustebau. Tik tada sužinojau, kad ši dalis Lietuvos 1919 -1939 metais buvo Lenkijos okupuota, prisiklausiau visokių istorijų apie lietuvių-lenkų santykius. Negalėjau patikėti, kad baigęs mokyklą, žalio supratimo gali neturėti apie savo Tėvynę. Staigmenos laukė ir mokykloje. Kurį laiką dirbau rusų mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. Kai kuriose klasėse būdavo keletas sovietinės armijos karininkų vaikų, kurie, man einant tarp suolų, rusiškai šnypšdavo: „фашисты, фашисты“ („fašistai, fašistai“). Taip pasaulis atsiverdavo vis naujomis spalvomis, naujų spalvų ir suvokimų atsirado ir galvoje. Vėliau Pabradė, Vilniaus rajonas, kur supratau ir patyriau tai, ko tolimesnė nuo Vilniaus Lietuvos dalis dar nelabai supranta net šiais laikais. Čia radau bendraminčių, pradėjau aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Elenos ir Andriaus Ratkevičių šeima

Ratkevičių šeimos likimas sprendėsi sovietų okupacijos metais. Šeima turėjo 37,23 ha žemės Liauriškių kaime, Žąslių valsčiuje, Kaišiadorių apskrityje. Sodyboje buvo 2 gyvenamieji namai, svirnas, kluonas, 2 tvartai, didelis sodas, 2 betoniniai šuliniai. Šeimoje augo 4 broliai, visi pripratinti prie ūkio darbų, darbštūs. Grįžę iš mokyklos visi kibdavo į darbus. Todėl ūkis buvo pavyzdingai tvarkomas, turėjo visą tuo metu pažangią techniką – javų kertamąją ir kuliamąją mašinas, grūdų valymo mašiną, smulkintuvą, plūgus, kultivatorių, 3 vežimus, 2 roges ir kitą reikalingą žemės ūkio inventorių. Laikė 3 arklius, 10 karvių, 5 kiaules, 5 avis, daug paukščių. Jau pirmaisiais sovietų okupacijos metais - 1940 metų rugpjūtį į valstybinį žemės fondą iš tėvų paimta 7,23 ha, 1944-1948 metais paimta 14 ha žemės, 1/3 tvarto, 1/3 klojimo. Galiausiai 1948 metų gegužės 28 dieną dėl bolševikinių represijų buvo priversti pasitraukti iš savo namų ir palikti visą turtą, kurį tarybų valdžia konfiskavo.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1990 metais žemė buvo grąžinta, bet kompensacijos už kitą prarastą turtą iš Kaišiadorių savivaldybės nepavyko gauti: pastatai jau buvo nugriauti ir perkelti, vietoje sodybos buvo dirbama žemė, be jokio ženklo, kad ten žmonių gyventa.

Vytautas Aloyzas Ratkevičiaus, Andriaus sūnus (1930-2017)

Pasiturinčių ūkininkų vaikas prarado visas savo galimybes dėl sovietų okupacijos. Buvo gabus ir daug žadantis fleitininkas, bet studijos brutaliai nutrauktos, nes buvo suimtas 1951 metais po 2-jų semestrų LTSR Valstybinėje konservatorijoje. Arešto orderyje kaltinamas „priešiškumu komunistų partijai ir tarybinei santvarkai, antitarybinių pažiūrų į marksizmo-leninizmo mokslą reiškimu, valstybės ir partijos vadovo diskreditacija.“ Rašoma, kad „Ratkevičiaus nusikalstama veikla įrodyta ekspertizės aktu ir daiktiniais įrodymais“.

Valstybės vadovo diskreditacija buvo Vytauto nupiešta karikatūra konservatorijos sienlaikraštyje, kurioje jis nupiešė silkės kaulus ir užrašė – „Stalino saulė“, o daiktiniai įrodymai - keletas laiškų, kuriuose Vytautas reiškė nepasitenkinimą, kad konservatorijoje reikia studijuoti marksizmo- leninizmo pagrindus, o jį domina tik muzika. Už tokius „nusikaltimus“ Vilniaus srities teismo 1951 metų spalio 10 dienos nuosprendžiu pagal Rusijos Tarybų Federacinės Respublikos (RTFSR) BK 58-10 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas 10 metų laisvės atėmimu.

Buvo kalinamas įvairiuose lageriuose Vorkutoje, Komijos ASSR; Murmansko srityje Kolos rajone, Murmašy; Molotovo srityje Ugleuralske; Kuibyševo srityje Stavrapolio rajone, Žiguliuose, kur dirbo Kuibyševo HES statyboje. Pasakodavo, kad HES statė beveik vieni kaliniai, tiek darbininkai, tiek inžinieriai.

Lageriuose dirbo priverstinį darbą baisiausiomis sąlygomis, šaltyje, su mirtininko maisto daviniu. Varant į miško kirtimą taigoje, rytais prie barakų gulėdavo stirtos naktį mirusių kalinių, o prižiūrėtojai šautuvų durklais tikrindavo, ar tarp lavonų nėra gyvųjų. Į darbą varydavo kolonoje, iš šonų ėjo prižiūrėtojai su šunimis, nuolat aidėjo prižiūrėtojų perspėjimas rusų kalba: „шаг влево, шаг вправо ,- стреляю без предупреждения“ („Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę – šaunu be perspėjimo“). Dar vienas politinių kalinių kankinimo ir naikinimo būdas buvo kriminaliniai nusikaltėliai, kuriuos apgyvendindavo šalia politinių kalinių barakų. Jie apvogdavo politinius kalinius, užpuldavo juos. Vieną kartą Vytautas vos nežuvo, išgelbėjo tik fechtuotojo reakcija. Jam buvo smogta aštriu metaliniu daiktu, taikantis į galvą, bet jis spėjo prisidengti ranka. Smūgis buvo toks stiprus, kad prakirto storą „bušlatą“ (storą vatinį drabužį), „fufaikę“ (vatinuką), kitus rūbus ir sužeidė ranką.

Mirus Stalinui, Vytautas atgavo laisvę, buvo reabilituotas. Lageriuose iškentėjo 5 metus nuo 1951 metų liepos 19 dienos iki 1956 metų liepos 9 dienos. Grįžus į Lietuvą, laukė kiti sunkumai. Lageriuose svajojo nors grįžti į Tėvynę, kad būtų palaidotas Lietuvoje, bet grįžęs, nepaisydamas pašlijusios sveikatos, panoro mokytis. Tėvų remiamas nutarė tęsti mokslą srityje, kur turėjo įdirbį – tapti muzikos mokytoju. Bet kaip įstoti į aukštąją mokyklą, jeigu negalėjo atgauti mokyklos baigimo atestato, kitų mokslo dokumentų? Teko pakartotinai įstoti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, o vakarais lankyti suaugusiųjų vakarinę mokyklą. Taip po metų gavo ir atestatą, ir diplomą, galėjo įstoti į VVPI, kur po 2 metų mes ir susitikome. Besirūpinant tolimesniu mokymusi, atsirado dar viena rimta problema, kainavusi daug sveikatos: KGB pradėjo sistemingai kviesti pokalbiams, reikalavo bendradarbiauti, grasino: „Jei nesutiksi – vėl keliausi į kalėjimą, kur supūsi. Sutiksi – mokysiesi, kur norėsi, išsiųsime gydytis.“ Sveikata vis blogėjo, atsivėrė opos skrandyje. Pagaliau, po daugkartinių iškvietimų ir psichologinio smurto, Vytautas pasiryžo ir tvirtai pasakė: „Ką norite, tą darykite, sodinkite, bet jums nedirbsiu.“ Gavo spyrį į užpakalį, bet daugiau į pokalbius nebekvietė. Vėliau, jau dirbant, retkarčiais buvo kviečiamas į Švenčionių KP komitetą „profilaktiniam“ pokalbiui. Kartais įvairūs „draugeliai“ jo „netyčia“ paklausdavo, kokia dvasia jis auklėja savo vaikus. Kai mūsų sūnus Vytautas Ratkevičius, Vytauto, (gimęs 1965 metais), su tėčiu apsigyveno Vilniuje, dėl „tarybinio jaunuolio“ etalono neatitinkančios išvaizdos ir pažiūrų, buvo pastoviai kviečiamas į Lietuvos KGB Vilniuje, net turėjo savo „kuratorių“ A. Kozlovą.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, už kalėjime iškentėtus 5 metus vyras gavo 3000 rublių kompensaciją ir paaukojo ją Lietuvai.

Brolis Genrikas Ratkevičius (1927-1954)

Tarnavo aviaciniame dalinyje Kazachijoje. Po privalomosios tarnybos nebuvo demobilizuotas, paliktas dar 1 metams tarnauti, nes buvo reikalingas kaip labai geras mechanikas. Išlikusioje užrašų knygutėje yra daug pasakantis jo nubraižytas 1954 metų liepos-rugsėjo mėnesių kalendorius, kurį jis įvardijo rusiškai „календарь демобилизации“ („demobilizacijos kalendorius“).

Jame kiekviena tarnybos diena rūpestingai užbraukta ryškiu kryžiuku, o demobilizacijos diena, rugsėjo 17 diena, apibrėžta raudonai, šalia nupieštas lagaminas ir tekanti saulė. Paskutinį kryžiuką padėjo rugpjūčio 31 dieną. Šis kalendoriukas parodo, kaip jis laukė, svajojo apie grįžimą namo. Tačiau 1954 metų rugsėjo 2 dieną žuvo, „neatsargiai elgdamasis su ginklu“... Po 4 metų tarnybos kariuomenėje? Tiesa, kituose iš karinio dalinio gautuose dokumentuose rašoma, kad žuvo, „atlikdamas tarnybines pareigas“.

Tėvai gavo telegramą apie sūnaus žūtį, prašė grąžinti sūnų į Lietuvą, bet atsakymas iš dalinio vado buvo, kad „pervežti jūsų sūnaus kūną į Vilnių nėra galimybių“. Tėvai rugsėjo 6 dieną dėl to parašė skundą TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui „drg. Vorošilovui“, bet atsakymo nesulaukė. Iš karinio dalinio 64207 vado Lapajevo gavo užuojautos laišką, kuriame jis labai aukštai įvertino Genriko tarnybą ir nurodė, kad pervežti jį į Lietuvą nebuvo galimybių, nes pervežimas būtų kainavęs 20 tūkstančių rublių lėktuvu ir 15 tūkstančių rublių traukiniu.

Genrikas buvo kaip ir visi broliai - tiesaus ir tvirto charakterio. Vytauto Aloyzo byloje prisegti Genriko laiškai Vytautui, kaip įrodymas, kad ir jis yra priešiškas sovietinei santvarkai.

Brolis Jonas Ratkevičius (1928 - 1994)

Jonas buvo labai gabus matematikas. Po kariuomenės grįžo į Vilnių, dirbo Lietuvos Aukščiausiajame teisme ekonomistu revizoriumi. Kaip pasakojo tėvai, grįžęs iš sovietinės armijos dažnai stovėdavo, nusisukęs įlangą, ir verkdavo. Šeimos nesukūrė, mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Oficiali versija – savižudybė.

Vyriausias brolis Marijonas Ratkevičius (1924 – 1982 )

Vyriausias brolis Marijonas Ratkevičius ilgai slapstėsi, nes buvo pabėgęs nuo mobilizacijos į sovietinę armiją. Laikams nurimus, grįžo į Vilnių, dirbo Grąžtų gamykloje meistru, racionalizatorius. Užaugino 2 dukras.

Pasakojo Irena Ratkevičienė 

Asmeninio archyvo nuotraukos ir dokumentai

Irena Ratkevičienė ir Vytautas Ratkevičius,1960 metai rugpjūčio 7 diena (santuokos įregistravimo diena Anykščiuose).

Irenos Ratkevičienės tėvas Stasys Lipinis (1918-1941).

Dokumentas - Lipinio Stasio prašymas Kauno miesto Naujokų ėmimo komisijai priimti jį į kariuomenę savanoriu nuo 1936 metų gegužės mėnesio. Apačioje motinos Elžbietos Lipinienės sutikimas, nes Stasiui dar nebuvo sukakę 18 metų. Už beraštę motiną pasirašo duktė Adona Lipinaitė.

Lietuvos ypatingojo archyvo pažyma, kad Stasys Lipinis buvo sušaudytas 1941 metų liepos mėnesį 13 dieną Radviliškyje drauge su kitais 400 Lietuvos gyventojų.

1991 metų lapkričio mėnesio 22 dienos Vilniaus miesto I liaudies teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo, kad Ratkevičių šeima dėl bolševikinių represijų buvo priversta pasitraukti iš savo namų Kaišiadorių apskrities Žąslių valsčiaus Liauriškių kaimo, palikdami visą turtą, kurį tarybų valdžia konfiskavo.

Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (TSR) Aukščiausiojo teismo 1989 metų rugsėjo 4 dienos Ratkevičiaus Vytauto Aloyzo Reabilitacijos pažymėjimas.

Vytauto Aloyzo Ratkevičiaus lageryje pasidarytas savadarbis nuotraukų albumas su įrašytais kalinimo adresais.

Vytauto Aloyzo Ratkevičiaus laiškas Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai, kuriame jis išreiškia pasididžiavimą Tarybos ir jos pirmininko Vytauto Landsbergio priimtais sprendimais ir, už lageriuose kalėtą laiką gautą kompensaciją - 3000 rublių – aukoja Lietuvai. 1990 metų kovo 17 diena.

Genriko Ratkevičiaus, žuvusio sovietinėje armijoje, užrašų knygelės puslapis, kurjame jis nupiešė demobilizacijos kalendorių ir nuo 1954 metų liepos mėnesio vidurio žymėjo iki išsvajotos demobilizacijos 1954. 09.17. likusias dienas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo Pažymėjimas, kad pagal 1990.05.02. Lietuvos Respublikos įstatymą “Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atstatymo”, Vytautas- Aloyzas Ratkevičius yra nekaltas Lietuvos respublikai, ir yra atstatomos visos jo teisės.

Karinio dalinio Kazachstane vado telegrama Genriko Ratkevičiaus tėvams apie tai, kad jų sūnus žuvo, eidamas tarnybines pareigas 1954.metų rugsėjo 2 dieną.

Karinio dalinio vado telegrama, kurioje atsakoma į Genrko Ratkevičiaus tėvų prašymą atvežti sūnaus kūną į Vilnių. Joje rašoma, kad tokios galimybės nėra, nurodoma laidojimo data - 1954 metų rugsėjo 4 diena.

Genriko Ratkevičiaus tėvų skundas Tarybų Sąjungos Socialistinių Respublikų (TSRS) Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui Vorošilovui, kad sūnaus palaikai nebuvo grąžinti į Lietuvą.

Karinio dalinio 64207 vado Lapajevo užuojautos laiškas, kuriame jis labai aukštai įvertino Genriko tarnybą, ir nurodė, kad pervežti, jį į Lietuvą nebuvo galimybių, nes pervežimas būtų kainavęs 20 tūkst. rublių lėktuvu ir 15 tūkst rublių traukiniu.

Kazachijos sovietų socialistinės respublikos (SSR) atsiųstas Genriko Ratkevičiaus mirties liudijimas.

Vyriausiasis Vytauto brolis Marijonas su žmona Filomena.

Vytautas Ratkevičius - Valstybinės konservatorijos studentas,1950 metų vasario 2 diena, Vilnius.

Vytautas Ratkevičius Kuibyševo lagerio šiukšlių dėžės slėptuvėje, 1954 metai.

Vytautas Ratkevičius su draugu Antanu Stasiškiu lageryje, 1954 metai gegužės mėnuo 27 diena, Kuibyševo sritis, Stavropolio rajonas, stotis " Žiguliovskoje more" (Žiguliovsko jūra).

Jonas Ratkevičius (1928 - 1994).

Genriko Ratkevičiaus nuotrauka sovietinėje armijoje, dedikuota broliui Jonui.

Radžiūnų šeimos kančių keliai prie okupacinio sovietinio režimo

 Mano šeimos istorija tiesiogiai susijusi su totalitariniu okupaciniu režimu. Visos bėdos prasidėjo 1945 metų pabaigoje, kai suėmė tėvą Alfonsą Radžiūną. Nors iki tol nieko blogo lyg ir nenusimatė. 1944 metų antroje pusėje tėvą iškvietė į Vidaus reikalų ministeriją (VRM) Vilniuje. O gyvenome Trakų apskrityje Semeliškėse. Ministerijoje jam pasiūlė darbą notarinės kontoros vedėju Trakuose, Zarasuose arba Raseiniuose. Smetonos laikais (prieškario nepriklausomos Lietuvos, kai šaliai vadovavo prezidentas Antanas Smetona - red.) jis buvo baigęs Aukštesnę komercijos mokyklą, kurioje buvo dėstoma ir teisė. Dar vienu metu jis dirbo teismo sekretoriumi.

Tėvas pasirinko Trakus, nes Semeliškėse prieš karą buvo nusipirkta žemės, pastatytas naujas namas, gyveno šeima su trimis vaikais.

Notaro kontoroje davė stalą, kėdę, bet nebuvo spausdinimo mašinėlės, o jos būtinai reikėjo. Jai pirkti paskolos nedavė, bet buvo galima imti paskolą karvei pirkti. Tėvas paėmęs tą paskolą vietoj karvės nusipirko spausdinimo mašinėlę. Beje, net 1990 metais nuvykęs į Trakų teismą pamačiau ten tą vokišką spausdinimo mašinėlę, kurią anuomet pirko tėvas.

1945 metų pabaigoje tėvą suėmė. Prasidėjo tardymai. Po vieno iš jų sulaikymo patalpos rūsyje - o tai buvo žiema, gruodžio pabaiga - tėvą pastūmė nuo apledėjusių laiptų, jis griuvo ir susilaužė stuburą. Apie medikus ir gydymą tais laikais nebuvo nė kalbos. Stuburas pradėjo krypti, spausti nervus. Tėvą po truputį pradėjo paralyžiuoti. Iš kalėjimo jis grįžo neįgalus.

Per tardymus iš pradžių buvo “pripaišytas” sovietų Baudžiamojo kodekso 58-1 straipsnį - “Tėvynės išdavimas”. Už tai bausmė - sušaudymas. Tačiau tėvas, turėdamas teisinių žinių, sugebėjo įkalbėti tardytoją, kad pakeistų į lengvesnę bausmę 58-3 straipsnį “Pagalba užsienio valstybei”, dar vėliau - į 58-10 antrą dalį “Antisovietinė propaganda ir agitacija”. Anuomet už tai dažniausiai skirdavo 10 metų laisvės atėmimo. Tiek gavo ir tėvas, nuteistas VRM Karo tribunolo. Byloje buvo penki liudytojai - du lietuviai, žydas, lenkas ir karaimas, “graži” internacionalinė kompanija. Jie pasakojo esą tėvui nepatiko sovietų valdžia ir blogai apie ją atsiliepė, aukštino Smetonos laikų Lietuvą, kad prieškariu buvo geriau ir taip toliau.

Vienas iš lietuvių buvo pavarde K. Vencius, Semeliškių stribų būrio vadas. (Rusiškai. “istrebitel” – naikintojas, antrosios sovietinės okupacijos metais bolševikų mobilizuoti asmenys kovai su ginkluotu pasipriešinimu sovietiniam režimui Lietuvoje, oficialiai vadinti liaudies gynėjais - red.).K. Vencius buvo praktiškai beraštis žmogus, be išsilavinimo. Vėliau sužinojau, kad Semeliškėse beveik nebuvo žmonių, kurių jis nebūtų skundęs.

1946 metais tėvą nuteisė ir išvežė kalėti į lagerius - ir pradžių Uchtoje, Komijoje, Sibire, vėliau – Archangelsko srityje, šiaurėje.

Tėvui kalint Uchtos lageryje, kartu buvo daug kunigų iš Lietuvos. Jiems gaspadinės siųsdavo siuntinius - taukų, lašinių ir taip toliau. O kunigai su tėvu pasidalindavo Todėl, nors buvo badmetis, tėvas išgyveno. O mes nieko negalėjome nusiųsti, nes patys visiškai neturėjome ką valgyti. Tais laikais toks psichinis ir fizinis gniuždymas, kad girdėdavau, kaip dėl to mama naktimis verkia.

Kai tėvas buvo nuteistas, iš mūsų šeimos viską atėmė: namą, žemę, baldus, karvę, viską. Mūsų šeima be tėvo - mama Marijona, broliai - Donatas Jonas, Algimantas Aleksandras ir aš - Rimantas Kazimieras. Broliams tuo metu buvo maždaug 12 ir 14 metų, man - 5-6 metai.

Prasidėjo mūsų kančių keliai. Kai mus iš namų išvarė, apsistodavome pas žmones įvairiose vietose. Iš pradžių mus priėmė tolimi giminės, gyvenę už trijų kilometrų. Vėliau vietos keitėsi. Kai mus kas nors priimdavo gyventi, pas juos prisistatydavo stribai ir sakydavo, kad priglaudė “fašistų” šeimą ir todėl juos gali išvežti į Sibirą Tada mums atsakydavo prieglobstį ir tekdavo ieškoti, kur kitur apsistoti - kokioje nors bakūžėj be grindų, krosnies, užtekdavo, kad stogas būdavo. Tai tęsėsi tol, kol nudvėsė sovietų diktatorius Stalinas 1953 metais.

Sakau, kad Stalinas nudvėsė. Kai manęs klausia, kodėl taip išsireiškiu, paaiškinu, kad Stalinas buvo ne žmogus, bet blogiau, negu pats žiauriausias žvėris.

Tėvas iš lagerių grįžo 1954 metų pabaigoje. Kaip minėjau, jis buvo tapęs neįgaliu. Mama labai sirgo, nes visus tuos metus, kai gyvenome išvaryti iš namų, buvo kančių kančia. Ji prarado sveikatą ir mirė būdama 59 metų.

Juk net kai tėvas grįžo, mūsų šeimos gyvenimas nepasidarė lengvesnis. Tiesa, mano broliai pradėjo gyventi savarankiškai - vienas tapo traktorininku, kitas pradėjo mokytis amatų mokykloje. O mūsų šeima galiausiai gavo kambariuką su virtuvėle be langų prie ligoninės, nes tuo metu tėvas pusę etato dirbo ligoninės sąskaitininku. Mama eidavo pas žmones ieškoti kokio nors darbo.

Visa mano vaikystė buvo kaip košmaras, galvojant, kada ir kur gauti ką nors suvalgyti. Duona ar bulvė buvo didžiausias delikatesas. Net dabar negaliu matyti, kai duona išmetama. O anuomet valgydavau viską. Kai prasidėdavo pavasaris - pušų ūglius, vėliau - ką tik užsimezgusius žalius obuoliukus, dėl ko net vidurius paleisdavo. Būdamas vaikas neturėjau nė vieno žaislo.

Tėvas mirė praėjus 10 metų po mamos mirties. Vienas brolis Donatas, dirbęs sprogdintoju, žuvo būdamas 24 metų. Kitas brolis Algimantas nuo “gero gyvenimo” mirė 46 metų, ištikus infarktui. Tad iš mūsų šeimos esu likęs vienas.

Rimanto Kazimiero Radžiūno pasakojimą užrašė Rasa Pakalkienė

Asmeninio archyvo nuotraukos ir dokumentai

Tėvai Alfonsas ir Marijona Radžiūnai Širvintose 1933 metų liepos 16 dieną.

Mama Marijona Radžiūnienė ir sūnūs (Rimantas Kazimieras pirmas iš kairės) apie 1953 metus. Visi aprengti rūbais kurie  persiūti iš tėvo likusių rūbų.

Broliai (iš kairės) Donatas Jonas, Rimantas Kazimieras (ant kėdės, kad būtų lygus su broliais) ir Algimantas Aleksandras apie 1953 metus.

Turto konfiskavimo akto nuorašas, gautas Alfonsui Radžiūnui jau grįžus iš kalėjimo.

Alfonso Radžiūno paleidimo iš kalėjimo pažyma, kurios pagrindu išduotas pasas.

Sovietų lagerio pažyma, nurodanti Alfonso Radžiūno kalėjimo laiką.

Sovietinio LTSR Aukčiausiojo teismo nutarti reabilituojanti Alfonsą Radžiūną. Tokiai gauti sūnus Rimantas Kazimieras padėjo nemažai pastangų.