Kaip mano tėvas tapo Stalino režimo “liaudies priešu” ir Sibiro lagerio kaliniu?
1952 metais baigusi vidurinę mokyklą, aš, Birutė Neverauskaitė, nusprendžiau stoti į lietuvių kalbos specialybę Vilniaus universitete (VU). Egzaminus išlaikiau. Tačiau tais buvo Mandatinė komisija, kuri sprendė studentų priėmimo reikalus, galėjo analizuoti stojančiojo biografiją ir nepraleisti. Pasakiau, kad mano tėvas Leonardas Neverauskas ištremtas į Intos lagerį Sibire. Ir Mandatinė komisija manęs nepraleido ir į VU nepriėmė.
Tada vienas žmogus man patarė, kad jei mano motina greitai išsiskirtų su ištremtu tėvu, galėčiau į VU pristatyti skyrybų liudijimą, ir Stalino režimas man leistų studijuoti.
Anuomet su “liaudies priešu” skyrybos būdavo paprastos ir greitos, užtekdavo parašyti pareiškimą ir iškart išskirdavo. Mano motina Ona Neverauskienė taip ir padarė. O aš su tėvų skyrybų liudijimu grįžau atgal į VU. Tuo metu jau buvo galima rinktis tik rusų kalbos arba istorijos specialybes. Pasirinkau istorijos studijas. Šį kartą jau buvau priimta į VU, studijavau šiame universitete ir jį baigiau.
***
Kaip mano tėvas tapo Stalino režimo “liaudies priešu” ir Sibiro lagerio kaliniu? Čia laiką reikia dar atsukti atgal.
Kai 1939 metais Lietuva atsiėmė Vilnių, ten iš Kauno persikėlė visos valstybinės įstaigos, taip pat ir Darbo inspekcija, kurioje tėvas dirbo darbo inspektoriumi. Į susigrąžintą Lietuvos sostinę persikėlė visa mūsų šeima. Tuo metu Vilniuje buvo daug tuščių būstų, nes pasitraukė lenkai, ir mūsų šeimai gyventi buvo suteiktas buvęs tuščias butas Gedimino prospekte. Neilgai trukus prasidėjo sovietinė okupacija, tada - Antrasis pasaulinis karas. Šį laikotarpį gyvenome Vilniuje. Tačiau 1944 metais, kai sovietų frontas pradėjo artėti ir smarkiai bombarduoti Vilnių, mūsų šeima svarstė, ką daryti, ir nutarė bėgti.
Dvi mano motinos seserys Stasė Bernotienė ir Marija Dzegoraitienė su šeimomis patraukė į Palangą. Tikėjosi pasamdyti žvejus, kad per jūrą perkeltų į Švediją. Tačiau nepavyko, nes pasivijo sovietų armija. Tada motinos sesuo, našlė Stasė grįžo atgal į Telšius, kuriuose iki tol ir gyveno su dukra Gene. Mes irgi nuvykome ir apsigyvenome jų namo mansardoje. Ten mano tėvas įsidarbino į sukarintą lentpjūvę. Jai vadovavo rusas sibirietis, pavarde Garbuzovas. Jis buvo neblogas žmogus.
Tuo metu mano tėvo sesuo Bronė Stasiūnienė išėjo į partizanus priešintis sovietų okupantams. Kai kurie jos kovos broliai norėjo legalizuotis. Legalizuotis - tai yra gauti naujus asmens dokumentus, kad sovietų režimas nepersekiotų. Mano tėvas tapo ryšininku tarp jų ir lentpjūvės vadovo Garbuzovo, eidavo jo prašyti: “Tas žmogus man yra žinomas, jį galima priimti dirbti, bet kadangi per karą pametė asmens dokumentus, jam reikia išduoti naujus.”
Tad dirbdamas lentpjūvėje, tėvas padėdavo legalizuotis partizanams - Lietuvos laisvės kovotojams. Tai buvo maždaug 1947-1948 metais.
Galiausiai kažkas mano tėvą paskundė. Tuo metu mūsų šeima jau buvo persikėlusi gyventi į Klaipėdą. Šiame mieste tėvas iš pradžių įsidarbino į "Pieno Centrą” direktoriaus pavaduotoju. Bet ši įmonė buvo greitai likviduota, todėl jis buvo paskirtas dirbti į sviesto-sūrių bazę cecho viršininku. O motina pradėjo dirbti mokytoja vienoje pradinėje mokykloje. Tačiau enkavedistai (sovietinio režimo represijų pareigūnai) išsiaiškino, kad mūsų šeima - Klaipėdoje, ir čia suėmė mano tėvą. Tai įvyko 1949 metais.
Tėvo seserį Bronę, kuri slėpėsi kažkur bunkeryje, enkavedistai taip pat surado ir sulaikė. Jie ieškojo ir Garbuzovo, norėdami jį pasodinti, bet sukarinta lentpjūvė jau buvo likviduota, o Garbuzovas išvykęs į gimtąjį Sibirą. Sibiras didelis, ten tokių pavardžių daug, ir jo nerado.
Mano tėvą teisė vadinamoji “troika”. Trejetas, arba “troika” rusiškai, buvo NKVD greitoji baudžiamoji grupė. NKVD trejetai buvo sukurti nuosprendžiams priiminėti pagreitintai ir teisiamajam už akių. Mano tėvas L. Neverauskas “troikos” buvo nuteistas 10-čiai metų ir išvežtas kalėti į lagerį tolimajame Sibire, Komijoje, Intoje.
Lietuvoje mes likome dviese su motina. Ją atleido iš darbo mokykloje kaip “liaudies priešo” žmoną. Tuo metu jos sesuo Stasė su dukra buvo persikėlusi gyventi į Kauną ir ten nuomojosi vieną mažą kambarį. Mes atvykome ir kurį laiką visos keturios gyvenome tame kambaryje. Mano motina Kaune pradėjo dirbti pavaduojančia vaikų darželio auklėtoja, o aš lankyti mokyklą. Baigusi šio miesto 4-tą vidurinę mokyklą, ir išvažiavau į Vilnių stoti į VU.
Kai buvau pirmo kurso studentė, mirė Sovietų Sąjungos diktatorius Stalinas. Po truputį prasidėjo vadinamasis “atšilimas”. Šiuo laikotarpiu buvo pradėta leisti grįžti tremtiniams iš tremties vietų, po to - pradėtos peržiūrėti nuteistųjų ir lageriuose kalinčių žmonių bylos, jie reabilituojami, tai yra pripažįstami nekaltais. Tie žmonės, kurie skundė mano tėvą, atsisakė savo liudijimų. Galiausiai 1956 metais tėvas L. Neverauskas tuomečio Pabaltijo karinio tribunolo buvo reabilituotas. Iš Sibiro lageryje jis grįžo į Lietuvą po aštuonerių metų, nors buvo nuteistas 10-čiai. Mes daugiau nebuvome “liaudies priešo” šeima.
Birutės Neverauskaitės pasakojimą užrašė Rasa Pakalkienė
Asmeninio arhyvo dokumentas ir nuotraukos
Pabaltijo karinio tribunolo pažyma, kurioje teigiama, kad byla peržiūrėta, nutraukiama ir Leonardas Neverauskas reabilituojamas. 1956 metų gruodžio 25 diena.
Birutė Neverauskaitė tapo Vilniaus universiteto studente, kai motina išsiskyrė su jos tėvu, “liaudies priešu”.
Birutės Neverauskaitės tėvo, Sibiro lagerio kalinio Leonardo Neverausko portretas, pieštas kito kalinio. Kitoje pusėje parašyta: II lageris, V šachta.
Viena iš Intos anglies šachtų, kurioje dirbdavo lagerių kaliniai.
Sibiro peizažas - upe plaukia ledo lytys.
Intos miestas, ten jau reabilituotas Leonardas Neverauskas gyveno apie metus, kol jam 1957-aisiais leido grįžti į Lietuvą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą