2021 m. liepos 16 d., penktadienis

Užsitęsę pokario neramumai

Stasė Galkevičienė prisimena Lietuvos pokario metus. Anuomet, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, prasidėjo sovietų reokuopacija. Sovietų Sąjungos totalitarinis režimas Lietuvoje siekė įsitvirtinti, o prieš jį kovojo laisvės gynėjai. Šalies gyventojai patyrė šią dviejų jėgų priešpriešą, pavojus, ypač tykojusius naktimis.

S. Galkevičienė anuomet buvo maža mergaitė, bet į jos vaikišką atmintį įsirėžė pokario neramumų epizodai. Savo prisiminimais ji pasidalino su tarptautinio projekto "Human Times" ("Žmonių laikai"), kuriame dalyvauja MČTAU, medžiagos vietiniams tyrimams rinkėjais.

„Mano prisiminimai iš ankstyvos vaikystės. Anuomet tėvelis dirbo kolūkio sandėlių sargu, mama buvo namų šeimininkė.

Pirmas epizodas

Man buvo apie trejus metus. Neramumai mūsų krašte - buvusiame Jiezno rajone per tris kilometrus nuo Užuguosčio, kur buvo įsikūręs sovietinis „garnizonas“, tai yra okuopacinės armijos įgula, taip girdėjau iš suaugusių, užsitęsė ilgiau.

Vieną naktį pasigirdo beldimas į duris, mama čiumpo mane iš lovos ant rankų, nešėsi prie durų ir jas atidarė. Vaizdas, kurį pamačiau, ir šiandien stovi akyse. Automatai buvo atgręžti į mus, pareigūnai mus pastumė ir tiesiai ėjo prie tėtės. Jį išvertė iš lovos ir visuoe namuose pradėjo kratą. Tik vėliau sužinojau, kad jie ieškojo partizanų (taip tada vadino laisvės gynėjus). Nieko nerado, patikrino tėvelio dokumentus, išsinešė vieną, ant balkio kabantį skilandį ir išvyko. O kad lankydavosi dienomis vieni, naktimis kiti, niekam kaime nebuvo paslaptis. Nuo to laiko mama susirgo rože vadinama liga, kuri ją kamavo iki gyvenimo pabaigos.

Antras epizodas

Jau buvau apie ketverių su puse ar penkerių metų. Mano sesės buvo vyresnės, jai merginos. Kaime pastoviai vykdavo ,,vakarėliai". Man būdavo smalsu žiūrėti, kaip jaunimas linksminasi. Per vieną tokį vakarėlį pro trobos duris įėjo su ramentu vyras. Jis nesilinksmino, tik pasėdėjo ant suolo. Jaunimas išsiskirstė.

Apie vidurnaktį vėl pasigirdo smarkus beldimas į namų duris. Scenarijus buvo panašus. Karininkas su kareiviais paprašė tėvų dokumentų, išklausinėjo apie jaunimo pasilinksminimą. Jie domėjosi, ar vakarėlyje dalyvavo „tas ir tas“ (dabar pavardė man neišliko). Tėtis paaiškino, kad buvo, bet ne tas, kurio ieškojo, o jo brolis, nukentėjęs karo pabaigoje. Pareigūnas patikėjo ir pasakė tik tiek, kad, jeigu per valandą kas nors būtų išėjęs iš mūsų namo ar sodybos, mums visiems būtų baigęsi blogai, nes bažnytkaimio „garnizonas“, tai yra sovietų režimo kariai buvo apsupę visą sodybą.

Tokie tie mano prisiminimai. Esu jau vyriausia ir vienintelė tokio amžiaus mūsų Aukštojėlių kaimo gyvoji atmintis.“

***

Kaip 2007 metais išleistoje dokumentinėje “Amžinieji Ąžuolai” apybraižoje apie Jiezno apylinkių partizanus parašė autorė Bronislava Vinskienė, 1944 metų vasarą kūrėsi partizanų būrys, kuris veikė Prienų valsčiuje. 1944 metų gruodžio mėnesio pabaigoje į Prienus, Birštoną, Jiezną atvyko NKVD baudėjų būriai, kurie pradėjo gaudyti jaunuolius, deginti ūkininkų sodybas. Partizanai skirstėsi į mažesnius būrius. Jiezno krašto partizanai atsiskyrė nuo Prienų partizanų ir sukūrė atskirą būrį. Būryje buvo apie šimtas kovotojų, kurie veikė Jiezno, Stakliškių, Užuguosčio, Butrimonių, Punios apylinkėse.

Tad, neramumų tuose kraštuose būta, kaip ir teigia Stasė Galkevičienė. Partizanai priešinosi, kiek tai buvo jų jėgoms. O ir kai laisvės kovos buvo numalšintos, žmonės ilgai nesusitaikė su okupaciniu totalitariniu sovietų režimu.

***

Stasė gimė Aukštadvario valsčiuje, Jiezno (dabar - Prienų) raj. Aukštojėlių kaime. Buvo penktas vaikas šeimoje. Baigusi studijas dirbo pedagoginį darbą. Su vyru Jonu Galkevičiumi užaugino tris dukras. Šiuo metu ji yra Vilniuje gyvenanti pensininkė.

“Šalis buvo pažeminta, neteko protingiausio valstybės elito, pajuto bejėgiškumą, beprasmybę. Jaunimas buvo verčiamas priimti režimo ideologiją, nematydamas kitos išeities, nes priešinimasis, praktiškai, buvo beprasmis. Susitaikėliškumas tapo norma, o tai valstybei kainavo didžiulius praradimus visose srityse”, - apie sovietinio totalitarinio režimo poveikį žmonėms ir kraštui mano S. Galkevičienė.

Jos teigimu, išmokti pamokas, susiduriant su tokiu monstru, kaip Rusija, nebuvo lengva. S. Galkevičienės požiūriu, iki šiol visi suprato, kad kiek lėšų skirsi Lietuvos gynybai, visiško saugumo vieniems pasiekti vargu ar įmanoma.

Stasės Galkevičienės pasakojimą užrašė Rasa Pakalkienė

Asmeninio archyvo nuotraukos

Prie namo (iš kairės) tėvo brolis Simonas Lukoševičius, kaimynas Petras Ptašnikas, jam ant kelių sėdi maždaug ketverių metų Stasė Lukoševičiūtè (dabar - Galkevičienė) ir jos tėvas Kazys Lukoševičius.


Aukštojėlių ir Bunciškių kaimo vaikai apie 1953 metus (Stasė - pati mažiausia, trečia iš kairės).


Stasės Galkevičienės seneliai Simas ir Rozalija Stankevičiai apie 1946 metus.


Stasė Galkevičienė gimtinėje šiais laikais

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą