Human Times - Lithuania : Antanas Smetona – diktatorius, autokratas ar demokratas?

„A. Smetona – diktatorius ar demokratas?“ – tokia tema istorikas, diplomatas, rašytojas, profesorius Alfonsas Eidintas kalbėjo nuotoliniu būdu su Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) klausytojais, dalyvaujančiais tarptautiniame projekte „Žmonių laikai“.

Pateikiame istoriko A. Eidinto kalbos ištraukas, atspindinčias pagrindinę temą, ir atsakymus į kai kuriuos MČTAU klausytojų klausimus. Tad kas buvo prieškario Lietuvos vadovas A. Smetona – diktatorius, autokratas ar demokratas?

„Kodėl Lietuvoje neįsitvirtino 1922 metų demokratinės Konstitucijos postulatai? Kodėl 1926 metais atsirado jėgų, kurios pakeitė kairiąją valdžią, privertė atsistatydinti prezidentą Kazį Grinių ir premjerą Mykolą Sleževičių, valstiečius liaudininkus su socialdemokratų „priedėliu“ ir tautinėmis mažumomis bei nuėjo autoritariniu keliu? – klausė A. Eidintas. – Ne visi su manimi sutinka, bet aš 1926 metų perversmą vertinu kaip karinį, nes jį padarė karininkai su kariuomene. Kas jį palaikė ir kas už jo stovėjo? Pagrindinė jėga buvo krikščionys demokratai. Be jų nieko nebūtų įvykę“.

Tačiau, pasak istoriko, tautininkai pasirodė gudresni, ir paleido Seimą. Tada ir prasidėjo lietuviško autoritarizmo kelias.

Kas atsitiko po 1926 metų gruodžio perversmo? Pasak istoriko, inteligentija nepareiškė didesnių protestų, tylėjo, vadinasi, perversmas buvo legalizuotas. Anot A. Eidinto, atsakymą iš dalies galima rasti teisininko, publicisto, valstybės ir visuomenės veikėjo Mykolo Romerio dienoraštyje: „Apšviestoji visuomenė labiau bijo krikdemų diktatūros, negu tautininkų“.

Kaip teigė istorikas, A. Smetona įtvirtino vykdomosios valdžios valdymą, o režimo ramsčiai buvo policija, kariuomenė, be abejo, ir Tautininkų sąjunga. Jis sumanė kurti korporacinę valstybę, vertikalę, kai visuomenę vienijo įvairios ūkinės, profesinės ir kultūrinės organizacijos, o piramidės viršuje – prezidentas. „Praktiškai politinių partijų nereikėjo, nes jos draskė visuomenę“, – A. Smetonos požiūrį paaiškino A. Eidintas.

Istoriko požiūriu Lietuvai priimtinu A. Smetona laikė tautinį kelią, o fašizmą ir komunizmą vertino kaip nepriimtinus. „Toks lietuviško autoritarizmo pavyzdys išvirto į dvi Konstitucijas – 1928 ir 1936 metų, – sakė istorikas. – 1928 metų buvo autoritarinio vykdomosios valdžios Konstitucija, kuri ryškiai tolo nuo demokratijos, nes nebuvo Seimo. 1938 metų Konstitucija buvo prezidentinė, rašyta A. Smetonai, kad jis būtų valdžioje ir viskam vadovautų“. Lektoriaus teigimu, A. Smetona neturėjo realios opozicijos.

„Demokratija yra per dideli batai vaikams“, – A. Smetoną pacitavo istorikas. – Lietuvių tauta per jauna ir pernelyg nesusitupėjusi, kad galėtų įtvirtinti ir įgyvendinti demokratiją tokią, kokia ji buvo per daugybę metų išsivysčiusi Anglijoje ar Prancūzijoje. Kai prieidavo prie šio klausimo, A. Smetona savo pasažus pradėdavo žodžiais, kad parlamentinė santvarka žlugo beveik visose Europos šalyse, partijos susikompromitavo, buvo nusivilta parlamentine valdžia, todėl tautos griebėsi aiškesnių valdymo formų“. Anot A. Eidinto, anuomet buvo tendencija manyti, kad demokratijoje – nieko gero, nes tada, pasinaudodami tuo, kad ji nėra stipri, į valdžią lengvai ateina komunistai ir fašistai. Tada randasi „kietos rankos“ troškimas. Lietuva dėl to nebuvo unikali, ji buvo dalis tos Europos, kuri ieškojo savo valdymo formos.

Kaip istorikas vertina A. Smetonos vadovavimą Lietuvai? Pasak jo, tai nebuvo kraštutinė diktatūra, tarkime, su stipriai išreikštu teroristinio valdymo mechanizmu. „Tai buvo viena iš švelnesnių autoritarinio valdymo formų. Stalino, Hitlerio, Franko ar kitų diktatorių valdymo fone, žinoma, A. Smetona buvo aksominio režimo atstovas“, – teigė A. Eidintas.

***

Kaip rašoma Lietuvos centrinio valstybės archyvo svetainėje archyvai.lt, A. Smetona gimė 1874 metų rugpjūčio 10 dieną Užulėnio kaime.

Baigęs įvairius mokslus, tarp kurių – teisės studijos, 1902 metais Vilniuje jis pradėjo verstis advokato praktika, 1903–1915 metais dirbo Vilniaus Žemės ūkio banke. Jau tuo metu A. Smetona įsitraukė į aktyvią politinę ir visuomeninę veiklą: 1908-aisiais tapo laikraščio „Viltis“ redaktoriumi, leido ir redagavo dvisavaitinį žurnalą „Vairas“. 1914 metais įsteigė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, buvo išrinktas jos Centro komiteto pirmuoju vicepirmininku, o vėliau tapo šios draugijos pirmininku. 1916-aisiais A. Smetona pirmininkavo Lozanos lietuvių konferencijoje, 1917 metais tapo laikraščio „Lietuvos aidas“ steigėju ir redaktoriumi.

1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis vykusioje Lietuvių konferencijoje Vilniuje A. Smetona buvo išrinktas Lietuvos Tarybos, o vėliau – Valstybės Tarybos pirmininku, buvo vienas 1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų.

1919 metų balandžio 4 dieną jis išrenkamas pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu ir šias pareigas ėjo iki 1920 metų birželio 19 dienos.

1920–1926 metais A. Smetona redagavo „Lietuvos balsą“, „Lietuvių balsą“, „Tėvynės balsą“, „Krašto balsą“, „Vairą“, „Tautos vairą“.

1921-aisiais jis buvo paskirtas Lietuvos delegacijos sienoms su Latvija nustatyti pirmininku, o 1923 metais – Lietuvos Vyriausybės aukštuoju įgaliotiniu Klaipėdos kraštui, tačiau vėliau iš šių pareigų pasitraukė.

1923–1927 metais Vytauto Didžiojo universitete A. Smetona ėjo Meno teorijos ir istorijos katedros docento pareigas, dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką.

1924-aisiais jis aktyviai dalyvavo kuriant naują partiją – Lietuvos tautininkų sąjungą, o 1925–1926 metais buvo šios partijos pirmininkas.

Po 1926 metų gruodžio 7 dienos perversmo Lietuvos Respublikos Seimas 1926 metų gruodžio 19 dieną A. Smetoną išrinko Lietuvos Respublikos Prezidentu. Prezidentu jis buvo išrinktas ir 1931 bei 1938 metais.

Sovietų Sąjungai paskelbus ultimatumą Lietuvai, 1940 metų birželio 15 dienos posėdyje A. Smetona pasisakė už ultimatumo atmetimą ir ginkluotą pasipriešinimą agresoriui, tačiau, nesulaukęs, vyriausybės narių ir kariuomenės vado palaikymo, turėjo pasitraukti iš Lietuvos.

1941 metų kovo 10 dieną A. Smetona išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten daug keliavo po lietuvių kolonijas, sakė kalbas, rašė atsiminimus, straipsnius lietuvių spaudai. Žuvo 1944 metų sausio 9 dieną Klivlende ir buvo palaidotas lietuviškose Kalvarijų kapinėse. Vėliau palaikai perkelti į Knolvudo mauzoliejų (JAV).

Parengė Rasa Pakalkienė