Mano šeimos istorija tiesiogiai susijusi su totalitariniu okupaciniu režimu. Visos bėdos prasidėjo 1945 metų pabaigoje, kai suėmė tėvą Alfonsą Radžiūną. Nors iki tol nieko blogo lyg ir nenusimatė. 1944 metų antroje pusėje tėvą iškvietė į Vidaus reikalų ministeriją (VRM) Vilniuje. O gyvenome Trakų apskrityje Semeliškėse. Ministerijoje jam pasiūlė darbą notarinės kontoros vedėju Trakuose, Zarasuose arba Raseiniuose. Smetonos laikais (prieškario nepriklausomos Lietuvos, kai šaliai vadovavo prezidentas Antanas Smetona - red.) jis buvo baigęs Aukštesnę komercijos mokyklą, kurioje buvo dėstoma ir teisė. Dar vienu metu jis dirbo teismo sekretoriumi.
Tėvas pasirinko Trakus, nes Semeliškėse prieš karą buvo nusipirkta žemės, pastatytas naujas namas, gyveno šeima su trimis vaikais.
Notaro kontoroje davė stalą, kėdę, bet nebuvo spausdinimo mašinėlės, o jos būtinai reikėjo. Jai pirkti paskolos nedavė, bet buvo galima imti paskolą karvei pirkti. Tėvas paėmęs tą paskolą vietoj karvės nusipirko spausdinimo mašinėlę. Beje, net 1990 metais nuvykęs į Trakų teismą pamačiau ten tą vokišką spausdinimo mašinėlę, kurią anuomet pirko tėvas.
1945 metų pabaigoje tėvą suėmė. Prasidėjo tardymai. Po vieno iš jų sulaikymo patalpos rūsyje - o tai buvo žiema, gruodžio pabaiga - tėvą pastūmė nuo apledėjusių laiptų, jis griuvo ir susilaužė stuburą. Apie medikus ir gydymą tais laikais nebuvo nė kalbos. Stuburas pradėjo krypti, spausti nervus. Tėvą po truputį pradėjo paralyžiuoti. Iš kalėjimo jis grįžo neįgalus.
Per tardymus iš pradžių buvo “pripaišytas” sovietų Baudžiamojo kodekso 58-1 straipsnį - “Tėvynės išdavimas”. Už tai bausmė - sušaudymas. Tačiau tėvas, turėdamas teisinių žinių, sugebėjo įkalbėti tardytoją, kad pakeistų į lengvesnę bausmę 58-3 straipsnį “Pagalba užsienio valstybei”, dar vėliau - į 58-10 antrą dalį “Antisovietinė propaganda ir agitacija”. Anuomet už tai dažniausiai skirdavo 10 metų laisvės atėmimo. Tiek gavo ir tėvas, nuteistas VRM Karo tribunolo. Byloje buvo penki liudytojai - du lietuviai, žydas, lenkas ir karaimas, “graži” internacionalinė kompanija. Jie pasakojo esą tėvui nepatiko sovietų valdžia ir blogai apie ją atsiliepė, aukštino Smetonos laikų Lietuvą, kad prieškariu buvo geriau ir taip toliau.
Vienas iš lietuvių buvo pavarde K. Vencius, Semeliškių stribų būrio vadas. (Rusiškai. “istrebitel” – naikintojas, antrosios sovietinės okupacijos metais bolševikų mobilizuoti asmenys kovai su ginkluotu pasipriešinimu sovietiniam režimui Lietuvoje, oficialiai vadinti liaudies gynėjais - red.).K. Vencius buvo praktiškai beraštis žmogus, be išsilavinimo. Vėliau sužinojau, kad Semeliškėse beveik nebuvo žmonių, kurių jis nebūtų skundęs.
1946 metais tėvą nuteisė ir išvežė kalėti į lagerius - ir pradžių Uchtoje, Komijoje, Sibire, vėliau – Archangelsko srityje, šiaurėje.
Tėvui kalint Uchtos lageryje, kartu buvo daug kunigų iš Lietuvos. Jiems gaspadinės siųsdavo siuntinius - taukų, lašinių ir taip toliau. O kunigai su tėvu pasidalindavo Todėl, nors buvo badmetis, tėvas išgyveno. O mes nieko negalėjome nusiųsti, nes patys visiškai neturėjome ką valgyti. Tais laikais toks psichinis ir fizinis gniuždymas, kad girdėdavau, kaip dėl to mama naktimis verkia.
Kai tėvas buvo nuteistas, iš mūsų šeimos viską atėmė: namą, žemę, baldus, karvę, viską. Mūsų šeima be tėvo - mama Marijona, broliai - Donatas Jonas, Algimantas Aleksandras ir aš - Rimantas Kazimieras. Broliams tuo metu buvo maždaug 12 ir 14 metų, man - 5-6 metai.
Prasidėjo mūsų kančių keliai. Kai mus iš namų išvarė, apsistodavome pas žmones įvairiose vietose. Iš pradžių mus priėmė tolimi giminės, gyvenę už trijų kilometrų. Vėliau vietos keitėsi. Kai mus kas nors priimdavo gyventi, pas juos prisistatydavo stribai ir sakydavo, kad priglaudė “fašistų” šeimą ir todėl juos gali išvežti į Sibirą Tada mums atsakydavo prieglobstį ir tekdavo ieškoti, kur kitur apsistoti - kokioje nors bakūžėj be grindų, krosnies, užtekdavo, kad stogas būdavo. Tai tęsėsi tol, kol nudvėsė sovietų diktatorius Stalinas 1953 metais.
Sakau, kad Stalinas nudvėsė. Kai manęs klausia, kodėl taip išsireiškiu, paaiškinu, kad Stalinas buvo ne žmogus, bet blogiau, negu pats žiauriausias žvėris.
Tėvas iš lagerių grįžo 1954 metų pabaigoje. Kaip minėjau, jis buvo tapęs neįgaliu. Mama labai sirgo, nes visus tuos metus, kai gyvenome išvaryti iš namų, buvo kančių kančia. Ji prarado sveikatą ir mirė būdama 59 metų.
Juk net kai tėvas grįžo, mūsų šeimos gyvenimas nepasidarė lengvesnis. Tiesa, mano broliai pradėjo gyventi savarankiškai - vienas tapo traktorininku, kitas pradėjo mokytis amatų mokykloje. O mūsų šeima galiausiai gavo kambariuką su virtuvėle be langų prie ligoninės, nes tuo metu tėvas pusę etato dirbo ligoninės sąskaitininku. Mama eidavo pas žmones ieškoti kokio nors darbo.
Visa mano vaikystė buvo kaip košmaras, galvojant, kada ir kur gauti ką nors suvalgyti. Duona ar bulvė buvo didžiausias delikatesas. Net dabar negaliu matyti, kai duona išmetama. O anuomet valgydavau viską. Kai prasidėdavo pavasaris - pušų ūglius, vėliau - ką tik užsimezgusius žalius obuoliukus, dėl ko net vidurius paleisdavo. Būdamas vaikas neturėjau nė vieno žaislo.
Tėvas mirė praėjus 10 metų po mamos mirties. Vienas brolis Donatas, dirbęs sprogdintoju, žuvo būdamas 24 metų. Kitas brolis Algimantas nuo “gero gyvenimo” mirė 46 metų, ištikus infarktui. Tad iš mūsų šeimos esu likęs vienas.
Rimanto Kazimiero Radžiūno pasakojimą užrašė Rasa Pakalkienė
Asmeninio archyvo nuotraukos ir dokumentai
Tėvai Alfonsas ir Marijona Radžiūnai Širvintose 1933 metų liepos 16 dieną.
Mama Marijona Radžiūnienė ir sūnūs (Rimantas Kazimieras pirmas iš kairės) apie 1953 metus. Visi aprengti rūbais kurie persiūti iš tėvo likusių rūbų.
Broliai (iš kairės) Donatas Jonas, Rimantas Kazimieras (ant kėdės, kad būtų lygus su broliais) ir Algimantas Aleksandras apie 1953 metus.
Turto konfiskavimo akto nuorašas, gautas Alfonsui Radžiūnui jau grįžus iš kalėjimo.
Alfonso Radžiūno paleidimo iš kalėjimo pažyma, kurios pagrindu išduotas pasas.
Sovietų lagerio pažyma, nurodanti Alfonso Radžiūno kalėjimo laiką.
Sovietinio LTSR Aukčiausiojo teismo nutarti reabilituojanti Alfonsą Radžiūną. Tokiai gauti sūnus Rimantas Kazimieras padėjo nemažai pastangų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą