Iš istorijų apie Balsių iš Parausių kaimo giminę

„Kai mirė mano mama Justina Brundzienė, pradėjau prašyti tetų, kad parašytų apie Parausius, apie gimines. Po neilgų prašymų teta Birutė (Romualdo Pociaus paaiškinimas: tai mano mama) padavė man gražia rašysena prirašytą mokyklinį sąsiuvinį ir pasakė: "Čia apie Balsius". Tai buvo atrodo 1993 ar 1994 metais. Teta Birutė rašė labai lakoniškai, trumpai. Kaip ir visi Balsiai, ji nemėgo skųstis savo likimu, bėdavoti. Tačiau gerai įsiskaičius, labai daug galima suprasti kas liko už šių eilučių.

Šioje „knygoje“ ir pateikta tai, kas tame sąsiuvinyje buvo surašyta. Netaisyta nei kalba nei stilius. Be to, pridėta keletas laiškų, rašytų iš tremties, o vienas rašytas iš „ešelono“. Laiškus išsaugojo Justina Brundzienė.

Suspaudžia širdį skaitant tuos pilnus skausmo ir nevilties laiškus. O kiek dar į tuos laiškelius nesurašyta? Atidžiai perskaičius šiame leidinėlyje surašytas mintis, galima suvokti tą sunkų laikotarpį, kuriame teko gyventi mūsų tėvams. Manau tai geriau leis įvertinti tas vertybes (ne materialines), kurias dabar turime“, - mano pusbrolis Jonas Brundza apie leidinį, į kurį sudėtos Balsių gyvenimo istorijos ir kai kurie laiškai iš tremties.

Romualdas Pocius

Iš mano mamos Birutės Pocienės Balsytės prisiminimų sąsiuvinio:

Mama apie mano senelį, savo tėvą Joną Balsį, Juozo (1894-1942)

Atrodo, kad šeimoje buvo pats jauniausias. Ar jo tėvai gyveno Parausių kaime ar buvo iš kur atsikėlę nebežinau. Tik tiek žinau, kad senelis buvo tarnavęs carinėj kariuomenėj apie 15 metų. Gal jis čia buvo atėjęs į žentus?

Šeimoj augo 4 ar 5 vaikai. Brolis Vincas nenorėdamas tarnauti kariuomenėj dar prieš didįjį karą išėjo į Ameriką. Ten ir pragyveno visą gyvenimą. Susirašinėjo retai. Seserys mirė abi jau suaugusios. Viena buvo ištekėjus, vyras buvo atėjęs į žentus. Bet jai mirus, jam pamokėjo ir jis išsikraustė, vaikų neliko. Ūkis atiteko Jonui.

Pradžios mokyklą turbūt nebuvo baigęs, gal nebuvo kada, reikėjo žemę dirbti. Namuose trūko šeimininkės. Vedė 1916 metais iš gretimo Ramoniškių kaimo Masaičių Marytę. Abiem buvo po 22 metus. Trobos buvo senos, reikėjo pasiraitoti rankoves. Prasidėjo statybos. Gyvenamą namą pasistatė apie 1920 metus. Gimė vaikai, Justina, vyriausioji 1917 metais, Bronislava 1920 metais. O statybos ėjo toliau. Statė kluoną. Koks tai buvo sunkus darbas, dabar ir įsivaizduoti sunku. Žiemos keliu veždavo nupirktą mišką kur tai nuo Kazlų Rūdos, išvažiuodavo dar tamsy dvejom rogėm, grįždavo vėlai vakare. Ir taip per žiemą, atėjus pavasariui prasidėdavo statyba. Visas trobas statė meistras nuo Šunskų Laukaitis. Garsiųjų Laukaityčių tėvas. Ateidavo su savo brigada, keliais vyrais ir taip per vasarą iki 1940 metų. Pastatė kluoną, kiaulininkus ir karvių bei arklių tvartus.

1929 metais iš kaimyno pripirko žemės apie 12 ha gretimam Bebrininkų kaime. Tos žemės savininkė užsirašė 'andinariją', tai yra pilną išlaikymą su kambariu iki mirties. Taip ji persikėlė pas mus, gyveno keletą metų , čia ir mirė. Po kelių metų dar pirko žemės iš kito kaimyno, apie 6 ha. Iš žemės banko paėmė paskolą apie 20 tūkstančių litų. Tai buvo didelė suma. Vien procentų reikėjo mokėti daug. Visą sumą išmokėjo 1940 metais, kada l rub. paskaitė 10-čiai litų. Tais metais sodino pagal sutartį apie l ha kopūstų, kuriuos pardavus užteko 2 tūkstančių rublių padengti skolą žemės banke.

Tėtė buvo labai veiklus, būrė ūkininkus į kooperatyvą, kuris supirkdavo grūdus, gyvulius, kiaules. Norėjo, kad prekyba užsiimtų mūsų žmonės, o ne žydai. Kooperatyvas buvo Pilviškiuose, prie geležinkelio stoties. Ten buvo sandėliai, ten pakraudavo vagonus, siųsdavo į Kauną, į "Lietūkį" arba į "Maistą". Kooperatyve nemažai metų buvo kasininkų. Kiekvieną savaitę 2-3 kartus važiuodavo ten dviračiu ar arkliais.

1938 ar 1939 metais užsodino sodą, kas tai apie 100 medelių. Sodinukus parsisiųsdavo iš medelynų, iš ten atsiųsdavo kartu ir obuolius paragauti. Kaip dabar atsimenu dalina obuolį į 8 dalis ir visi bandom ar skanus.

Bičių buvo irgi 15 ar 20 avilių. Tik mes visos nenorėdavom padėti kopinėti. Reikėdavo dūlį pūsti, tai tokia dėžutė su dumplėm, kur įsideda žarijų, užsipila pjuvenom, kad būtų daug dūmų, kurių bitės bijo. Žiemai visada būdavo ąžuolinė statinaitė su medum.

Vertėsi visokiais būdais: sodino cukrinius runkelius, buvo net iki 10 ha, pagal sutartį augindavo javus, bulves, kasdavo durpes, kurias parduodavo Antanavo spirito varyklai. Laikė nemažai melžiamų karvių, pieną siųsdavo net į Kauną, ten brangiau mokėjo. Susitarė 3 ūkininkai pakaitom bidonus pieno veždavo į Pilviškių geležinkelio stotį, ten pakraudavo į vagonus ir pasiimdavo parsiųstus atgal tuščius.

Augo vaikai. Baigusius pradžios mokyklą veždavo į Pilviškių progimnaziją. Ten samdydavo šeimininkę ir kambarį. Produktus visus veždavo iš namų. Viskas buvo paskaičiuota: tiek mėsos, bulvių, miltų, sviesto ir t. t. Pilviškių progimnaziją baigė 5 išskyrus Justiną. Sakė kad ji nenorėjo, o aš galvoju, reikėjo Mamai padėti mažiukus auginti.

Gyvenimas jau ėjo į antrą pusę. Didžiosios statybos buvo beveik baigtos, vaikai jau paaugę, didžiuosius darbus buvo jau nudirbęs, gyvenimas galėjo palengvėti, bet atėjo 1940 metai, nerimo ir nelaimių metai. Karas. Gyvenimo liko taip nedaug. Persišaldė dengdamas stogą ir 1942 metų šaltą sausio 16 dieną paliko savo neužaugusias dukras ir sūnų būdamas tik 48 metų.

Mano mama apie mano močiutę, savo mamą Mariją Masaitytę Balsienę (1894-1979)

Gimusi gretimam Ramoniškių kaime, Magdelenos ir Antano Masaičių šeimoje.

Augo keturios dukros: Uršulė, Marija, Magdutė, Onutė ir sūnus Andrius. Gyvenime visiems teko sunkūs išbandymai. Išskyrus Onutę, visi kiti pabuvojo tremtyje. Andrius 10 metų lageryje. Bet tai dar tolima ateitis.

Ištekėjo 1916 metais į gretimą kaimą. Abu jauni, pilni energijos ir svajonių. Bet gyvenimas laukė sunkus.

Vienas po kito gimė vaikai. Ūkis, statybos. Šeimyna visą laiką didelė. Be savų dar 2 tarnaitės, 2 vyrai, piemenukas. O vasarom dar ir padienių darbininkų. Visus pamaitinti, vasarą net keturis kartus per dieną. Kol nebuvo vasarinės virtuvės, ir ten pastatyto duonkepio, reikėdavo duoną kepti kasdien. Pečius kuriamas iš virtuvės. Karštis, o čia dar ir plyta, puodai verda. Vis skubėdama, vis protekine. Čia pusryčiai, jau tuoj apie pirmą valandą ir pietūs, reik sugalvoti dar ir kuo pamaitinti, kad žmonės nekalbėtų, kad badu marina. Dabar aš neįsivaizduoju, kaip visur reikėjo suspėti. O dar vasarą daržai.

Troboj visą laiką stovėjo staklės. Ir visą laiką ką nors ausdavo. Tada buvo kiti laikai. Lovos skalbiniai buvo tik austi lininiai ar su medvilne. Išaustus reikia ir išbalinti ir išvirinti, kad būtų minkštesni. Vasarom išaustus ritimus ant rasotos žolės tiesdavo, kad saulutė išbalintų.

Prieš audžiant reikia ir linus išbrukt, iššukuot ir suverpti. Čia jau žiemos darbai.

Šeimyną reikia ir aprengti. Apatinius drabužius vyrams ir merginoms siūdavo pati. Merginoms sukneles irgi siuvo pati, kur ten siuvėjų beprisamdysi. O kur dar vaikų visi drabužėliai, suknytės, kelnytės, tada turbūt ir pirkti nebuvo, o ir pinigų iš kur paimsi. Tėtė kietas buvo, o mergaites tai papuošt reikėdavo. Tai kiaušinius, tai sviestą parduodavo taip ir kokį litą pasidarydavo.

Tėtės dažnai nebūdavo namuose. Tad be savų darbų reikėjo ir apie ūkio darbus galvoti. O kas suskaitys kiek neramių vakarų praleista beklausant ar neparvažiuoja iš Pilviškių ar nebarška keliu vežimas. Ir taip visą gyvenimą..

Bet metai bėgo. Vaikai paaugo. Vieni mokėsi Pilviškiuose, kiti Marijampolėj. O kiekvienam reikėjo ir drabužius sužiūrėti, ir lovos skalbinius, ir maistą susvarstyti, nuvežti. Bet kiek mokėmės, viską atveždavo Tėtė, o Mama nebuvo nei vieną sykį.

Visos nelaimės dar buvo prieky. Tai ir 1940 metai, ir karas, ir 1942 sausio 16 diena. Nebebuvo daugiau į ką atsiremti, atrodo, kad ir saulė aptemo. Taip dažnai kalbėdavo, kad nebenorinti gyventi, geriau jau numirti. Bet žmogus gali daug pakelti. Ir tie sunkūs metai po 1944, kada prasidėjo išbuožinimas. Atėmė žemę, paliko tik 5 ha. Atėmė arklius, karves, išvežė padargus. Į namus įkėlė 2 šeimas naujakurių, kaip buvo gyventi, kada visas sunkumas slėgė tik vienos pečius. Viso gyvenimo vargas ir darbas galvojant, kad viskas liks vaikams buvo veltui ir visai bereikalingai.

Atėjo ir 1948 metų gegužės 22 diena, kai Pilviškių stotyje pakrauti su daiktais į gyvulinį vagoną kartu išvažiavo sūnus ir dukra Marija. Per neaprėpiamus Rusijos plotus vagonai dundėjo vis tolyn. Pravažiavo Uralą, Krasnojarską ir sustojo mažoj Lebežių stotelėj. Iš čia tolyn į miškus arkliais. Sustojo naujai pastatytoj miško gyvenvietėj Valentinovkoje.

Tuo pačiu ešalonu vežė ir Masaičių šeimą t. y. Mamos senus tėvus, brolienę, seserį ir 2 mažamečius vaikus. Jau traukiny senasis Masaitis susirgo, jam jau buvo 80 metų. Iš Lebežių stotelės jį atvežė tiesiai į kolūkio ligoninę, kurioje jis ir mirė. Tai pirmoji mirtis Sibiro žemėj. Liūdna eisena su priekyje nešamu kryžium palydėjo jį į svetimos žemės šaltą kapą. Masaičių šeimą nuvežė į kitą gyvenvietę apie 10 km nuo Valentinovkos. Močiutė mirė po pusės metų, bet komendantas uždraudė eiti į laidotuves. Ją palaidojo greta senelio.

Mama ruošėsi po namus. Virė, skalbė, laukė mūsų grįžtančių iš miško, o žiemą gyveno viena, kadangi mes visi trys buvom Teličete. Tik pavasarį atkraustė ir ją. Gavom mažą namelį, susirausėm daržus. Pasisodinom bulvių, kurias ant nugaros parsinešėm iš tolimos gyvenvietės.

Čia pragyveno 7 metus. 1956 metais su dukra išvažiavo į Krasnojarską. Čia augino anūkus, ruošėsi po namus, jei galima taip pavadinti apgriuvusia bakūžę.

1958 metais su seserim grįžo į Lietuvą. Čia apsigyveno Vilniuje pas dukrą Bronę, reikėjo ir čia padėt auginti vaikus. Taip prabėgo 21 metai. Niekada nesiskundė, kad sunku. Gerai, kad pas juos buvo sodas prie namų, darželis, augo gėlės. Ir kažkodėl visada prisimenu Jos posakį, kad geriau gyventi su blogu vyru, negu su gerais vaikais. Aišku 37 našlavimo metus jautėsi vieniša. Mirė 85 metų, palaidota Parausių kapuos šalia Tėtės.

Mano mama apie mano tetą, savo seserį Justiną Balsytę Brundzienę (1917-1991) - šeimos gerąją fėją

Pati vyriausia Balsių dukra. Baigusi pradžios mokyklą toliau nebesimokė, buvo pirmasis Mamos užvadėlis.

Iš tų jaunystės metų jau mažai atmenu. Juodvi su Brone buvo jau vyresnės, anksčiau subrendę ir mūsų, mažųjų žaidimus jau nežaisdavo. Pas jas buvo jau savos paslaptys.

Baigusi Barzdų žemės ūkio mokyklą namuose neilgai tepagyveno.

1939 metais prieš Užgavėnes ištekėjo už kaimyno, stambaus ūkininko Andriaus Brundzos. Buvo už ją 16 metų vyresnis, bet vyras gražus ir geras. Už Tėtę buvo jaunesnis tik 6 metais.

Prisimenu vestuvę. Buvo melsva suknele. Svečių buvo mažai, tik patys artimieji. Prisimenu Andriaus brolį Stasį, su karininko uniforma, labai blizgančiu diržu, ir Tėtės ašaras išleidžiant iš namų pirmąją dukrą į marčias. Marčių duona niekad nebuvo saldi. Šeimyna didelė, anyta jau buvo sena, buvo dar vyro sesuo Elena, kuri nelabai Justą mėgo. Vėliau ji ištekėjo už mokytojo Česniavičiaus, o 1941 metų birželį su pusės metų dukryte atsidūrė prie Lenos.

Metai bėgo. Vienas po kito gimė vaikai Jonas ir Stasys. Atėjo pokario suirutės metai. Kiekviena pragyventa diena buvo lygi metams. Tiek buvo bėdų ir rūpesčių. Kiekviena pragyventa diena galėjo būti paskutinė savo krašte. Bet ši nelaimė juos aplenkė, gal dėl to, kad labai daug padėjo visiems išvežtiems į Sibirą. O jų buvo nemažai, Česnevičienė, Stasys ir pačios mama ir brolis su seserim. Kas suskaičiuos tuos nepabaigiančius siuntinius, po 2 po 3 kas savaitę. Į kiekvieną reikėjo paruošti ką įdėti, pasiūti, numegzti ir taip kelis metus. Tuo tarpu ir pačių padėtis kybojo ant plauko, kol vieną naktį reikėjo skubiai palikti namus ir keliauti į nežinią ir pradėti gyvenimą iš naujo. Trys maži vaikai, o Andriui jau 50.

Nors ir labai sunkiai, bet pamažu įsikūrė Kaune ant Aleksoto kalno. Gyveno ūkiškai, laikė karvę, kiaules, vištas, daržus ir šiaip taip vertėsi. Vaikai augo mokėsi. Vėliau ir pati pradėjo dirbti. Gyvenimas palengvėjo. Pradėjo skirstytis vaikai, Jonas vedė, Stasys gavo paskyrimą Klaipėdon. Namuose liko tik mažiausias Andrius. Bet gyvenime viskas šviesu nebūna. Po ramių dienų, lauk bėdų. Susirgo pati. Šiaip taip išsikapstė. Vėliau susirgo Andrius insultu nepagydomai, jo gyvenimo kelias vis trumpėjo ir po 2 metų išėjo į anapus.

Liko viena. Jautėsi labai vieniša. O čia vėl liga užpuolė, pradėjo skaudėt koja iš klubo. Iš gydytojų pagalbos nesulaukė, vis ataugos ir ataugos, tik kai visai pradėjo nebepaeiti, išsiaiškino, kad sąnario tuberkuliozė, ir jau nebepagydoma. Bet niekad nedejavo vis tas pats gerų akių žvilgsnis, šypsena.

Viena bėda ne bėda, prisidėjo dar ir insultas. Ir jau niekas nebepadėjo. O dar taip norėjo gyventi nors porą metų. Bet likimas atseikėjo tik 73 metus. Mirė 1991 metų balandžio 9 dienos rytą.

Mano mama Birutė Balsytė Pocienė apie save (1923-1997)

Gimusi 1923 metų gruodžio 26 dieną, per pačias Kalėdas. Trečioji dukra šeimoje. Pradžios mokyklą baigiau Parausiuose. Tai buvo puikus laikas. Mokytoja stengėsi mokyti vaikus ne tik rašto, bet ir pažinti supančią aplinką, suprasti gamtos reiškinius, grožį. Dainuodavom visi, mokytoja skambindavo sena fisharmonija ar grodavo smuiku. Pavasarį eidavom į mišką sodinti medelių.

Baigusią mokyklą Bronė per vasarą paruošė egzaminams į II progimnazijos klasę, kuriuos sėkmingai išlaikiau ir progimnaziją baigiau per 3 metus. Toliau Marijampolės mergaičių gimnazija. Mokytis ne tai kad nemėgau, bet tiesiog turbūt tingėjau ir šeštoj klasėj gavau 2 pataisas lotynų ir algebros. Tai reiškė, kad likau antriems metams. Tėtė taip ir pasakė: „Daugiau nesimokysi“. Tai buvo 1940 metais, kaip tik rusams užėmus Lietuvą. Čia tai man pasisekė, pataisas leido išlaikyti. Ir vėl mokiausi toliau. Gimnaziją reformavo ir 7-tąją klasę pavadino 9-tąja ir baigiamąja. Baigėsi egzaminai išleidžiamieji, kuriuos išlaikiau gerai. Atestatus turėjo įteikti pirmadienį, o sekmadienį 22 birželio prasidėjo karas. Apie 4 valandą ryto į Marijampolę nukrito pirmosios bombos. Į tėviškę parbėgom tą pačią dieną pėsčiom.

Tuos 3 karo metus gyvenom namuose. 1942 metais mirė Tėtė. Kaip tai baisu. Ir dabar po 50 metų akyse ta šaltoji žiema ir Mama prie karsto su 5 savo vaikais. Justina buvo jau ištekėjusi.

1944 metais įstojau į Kauno Universiteto Stomatologijos fakultetą. Mokiausi gerai, bet ta specialybė manęs neviliojo. Aš jos tiesiog nemėgau. Atėjo 1948 metai. Pradėjau ruoštis valstybiniams egzaminams. Pirmasis buvo marksizmo-leninizmo iki jo buvo likę tik savaitė. Bet deja man jo laikyti neteko, nes gegužės 22-os rytą buvau nuvežta į traukinį. Palemono stoty stovėjo ilgiausias ešalonas, kuriame buvo toki pat nelaimingieji kaip aš. Kiek išliejau ašarų, net akys ištino. Baisi nežinomybė. Maisto neturėjau, pinigų truputį. Naktį ešalonas pajudėjo į rytus. Po trijų dienų sutikau pažįstamą mergaitę iš Pilviškių. Tai buvo jau Rusijoj. Jinai man pasakė, kad tam pačiam ešalone yra ir Mama su broliu ir sese. Ešalono viršininkas leido pereiti į jų vagoną. Taip atsidūrėm visi drauge. Kas beapsakys tą kelionę. Ir juokas ir ašaros, kai sustojus traukiniui, kareivis sukomanduodavo "pod vagonom", tai reiškė į tualetą ir tupėdavom vienas greta kito ir vyrai, ir moterys. Po 3 savaičių kelionės buvom jau Krasnojarsko miškuos. Čia graužė mus uodai ir maškės, vaikščiojom ant veidų užsileidę sietelius. Iš drobės pasisiuvom kelnes, apsiavėm kerziniais batais.

Pradėjom miške rinkti smalą. Tai buvo vasarą. O žiemą mus iš šitos gyvenvietės iškėlė už 30 km toliau į mišką. Vyrai ten statė namus, gyveno žeminėse. Merginas atkėlė, kai buvo jau pastatyta namai. Kambary buvo 2 aukštų narai, gyvenom gal 20-30 merginų. Kampe geležinė krosnelė. Maistas kas ką turėjo. Tik iš ryto visiems virė juodų žirnių košę.

Nuo ryto į mišką. Skutom pušų žievę, maždaug 3 metrų aukštyje su tokiu skustuku uždėtu ant ilgos karties.

Vežėm iš taigos samanas statyboms, leidom medžius, pjaustėm juos ir skaldėm į "kliopkas" ir daug visokių darbų išmokom. O sniego tai tiek būdavo miške iki užpakalio, taip per jį ir plaukdavom, nuo medžio prie medžio, ir nuskust tokių pušų reikėjo apie 200.

Gyvenimas būtų buvęs daug sunkesnis, jei nebūtų buvę gerosios dvasios Justinos. Pirmuosius metus siuntinius mums siuntė be perstojimo. Dar Valentinovkoj atsiuntė visiems šiltus drabužius, kelnes, striukes, kepures, kailinukus. Nežinau ką be jų būtume darę, šiltų rūbų tai neturėjom. O kiek lašinių, cukraus, sviesto, uogienių tiesiog nesuskaičiuojamai. Visą gyvenimą mes likom Justai ir Andriui amžini skolininkai.

Bėgo metai, gyvenimas gerėjo. Pirkom karvę, paršų, vištų. Rovėm kelmus, kasėm žemę, sodinom daržoves.

1950 metais ištekėjau. Čia gimė vaikai Romas 1951 metais, Vygantas 1953 metais. 1956 metais persikėlėm į Krasnojarską, kuriame gyvenon iki 1969 metų. Vyras baigė Politechnikos Institutą. Vaikai jau užaugo, reikėjo galvoti apie Lietuvą. Vytas su Vygantu išvažiavo 1968 metais, mes su Romu dar likom. Romas įstojo į Politechnikos Institutą. Grįžom po metų. Pasisekė išsikeisti butą. Taip ir gyvenom.

Laiškai iš Sibiro

***

1948 metų birželio 1 dienos Birutės laiškas iš „ešalono“ ties Uralo kalnais.

„Brone,

matai iš kaip toli rašom Tau. Tikrai vartydama žemėlapį niekad nepagalvojau atsidurti už Uralo kalnų, o dabar likimas parodė savo. Bet nieko nepadarysi. Šiandien važiuojam jau 12-ta diena. Mūsų ešalone daug vagonų, o vienam jų esam mes. Vagone esam 50 žmonių. Vienu žodžiu, kad tarpo tarp žmonių beveik nėra, ypač naktį. Dabar lyg truputį apsipratau, bet pirmas dienas nei valgėm, nei miegojom.

Iš karto vežė mane vieną, bet Minske radau Mamytę, Kęstutį ir Marytę, tada persikėliau į jų vagoną ir esam visi kartu. Tik labai gaila, kad Marytės visi daiktai liko Kaune, todėl Tu būk gerutė ir nuvažiavus paimk juos, o kai jau apsistosim, gal atsiųsi, jei bus galima.

Daug daug galėčiau Tau parašyti iš šios kelionės, bet turbūt ir to popieriaus nebeužtektų. Kiek daug …., kiek vargų, nusivylimų ir kartais pasijunti nei šapo nevertas, atrodo esi blogesnis už gyvulį.

Tikrai pirmom dienom buvo labai baisu. Vagonas pilnas žmonių, trūksta oro, visi pikti, sušilę tupi ant savo pundų, kurie siekia netoli lubų. Tik bijomės, kad neužpultų utėlės, nes kai kokia pradeda pasirodyt, matyt, kas nors neužmiršo įsidėt.

Visi aimanuoja. Tu jei esat ……….. Atrodo, kad aš niekad negyvenau kitaip kaip tik vagone, praeitis pasilikusi taip toli, toli, o ateitis baugina, nors stengies apie ją negalvoti. Savo gyvenimo vietos dar nežinom. Gal Altajus, gal Krasnojarskas, vienu žodžiu nieko aiškaus, nes niekas nesako.

Kasdien gaunam valgyt sriubos, košės, duonos, vandens. Eit parsinešt valgyt, tai vienintelė pramoga, nes visą dieną ir naktį reik sėdėt vagone, tik išleidžia 1-2 kart į dieną 'po svoim dielam'.

Tai matai, dabar pas mus kaip tik pasiėmę už savo maišų, mat valgo, nes šiandien maisto davinį gavom iš ryto, o dabar jau apie 5 val. po pietų. Mūsų vagone nieko įdomaus, visi seneliai ar rimti žmonės, taip, kad linksmybių valandėlių maža. Pakol kas visi dar jaučias neblogai, tik labai pasiilgę pavaikščiot žole ir išsiprausti, nes taip viskas purvina, kad baisu ir pažiūrėt.

Baigiu rašyt, nes nežinau kur išmesiu laišką. Likit sveiki ir laimingi.“

***

1948 metų vasara. Mamos Birutės laiškas jos seseriai Justinai. Jau dvi savaitės Balsiai gyveno ir dirbo Sibiro taigoje už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos.

„Justa,

Vakar gavom Jūsų laišką, kartu su Kiek džiaugsmo ir ašarų jie mums atnešė. Skaitant laišką taip ir prisimeni tas seniai praeity likusias laimingas dienas, ypač kai ateitis nieko gero nežada.

Dabar sėdžiu ir rašau. Dar tik 6 vai. ryto, bet matai mes keliamės 4 vai. ir reikia tuoj eiti į darbą. Kęstutis ir Marytė jau išėję, o aš dar truputį vėliau. Dienos dabar pas mus labai karštos. Taip, kad tarp miške tarp medžių bevaikštant prakaitas bėgte bėga. Darbas vienodas ir monotoniškas. Tikrai nepažintumėt, jei pamatytumėt darbo rūbais su sieteliais ant galvų, nes be jų į mišką eiti negali, kartais ir į lauką iš kambario einant reikia sietelio, nes nuo uodų ir mašalų veidai sutinsta.

Iš jūsų laiškų atrodo, kad pas jus labai liūdna, nors ir vasara auksinė siūbuoja laukus. Taip pasiilgau laukų, siūbuojančių javų, pievų, kad negali nei apsakyt. Čia to nieko nėra, tik maža kelmuota rusiška aikštelė su keliolika namelių ir miškas, miškas. Kartais tiek liūdna, kai pagalvoji apie savo dabartinį gyvenimą ir apie tą, kuris liko, jog ašaros nenorom suplaukia akyse ir galvoji KODĖL? KODĖL? Atrodo tikrai daug kas nebeaišku. Bet nieko, gyvensim, tik taip pasiilgsti pieno ir ko nors žalia, kad atrodo kažką ………. Pas mus matai pieno, kiaušinių beveik negalima gauti, o juk Tu žinai, kaip aš kadais mėgau pieną, nors čia, kad ir būtų jo pasmaguriauti galėtum tik retkarčiais, už 1ltr - 6 rub. O tie rubliai pasiutiškai greit išeina. Atrodo nieko neperki, o jau kiek išleidom.

Mūsų namely už sienos gyvena Bronius Bylys su žmona ir 2 mergytėm, kurių viena tikra sibirietė, nes čia gimė. Gyvena čia dar Vaišviai, Kudžmai, Kulauskai ir kitų nepažįstu: vienu žodžiu visi bendro likimo draugai.

Dienos prabėga labai greitai, savaitė gena savaitę, jau tuoj bus 2 savaitės, kai mes esam čia. Apsipratom ir praeitis atrodo tik sapnas, o mes čia visą amžių gyvenom.

Baigiu rašyti, nes jau reikia eiti į darbą. Grįšiu vakare 5-6 vai. Tad matot iš darbo sau pavalgai ir guli: nei gyvuliai, nei laukai. Turim pasodintų bulvių, kad tik užaugtų, tai truputį žiemai būtų, nes be jų gyventi neįmanoma.

Bučiuojam visi Jus visus – Birutė“

***

1964- 01- 6

Justa,

nors pavėluotai sveikinam su N. Metais! Geriau vėliau, kaip niekada. Iš tiesų labai jau retai pradėjau rašyti laiškus. Gal tai senatvės požymis. Įsivaizduoji nuo Kalėdų jau man 41 metai, prasidėjo. Tiesiog baisu ir pagalvoti, kad gyvenimas pats gražusis praėjo negrįžtamai ir man rodos, kad aš nieko gero jame nepadariau ir nepasiekiau. Ir taip gaila visų svajonių, kurios kadaise kvaršino galvą. Kažkodėl man vis rodėsi, kad už mane galvoti ir daryti turi kas kitas, o aš stovėjau nuošaly. Ir tik dabar, po tiek metų supratau, pradėjau realiau galvoti. Bet žinai, gyvenimą iš naujo nepataisysi.

Šiaip visi sveiki. Vaikai mokosi neblogai, bet po biskį pritinginiauja, ypač Romutis. Bendrai jiedu koki tai 'biestolkovi' kaip sako rusai, niekas jiems neįdomu iki galo. Pradės ką nors veikti, tuoj nusibosta, meta. Vėl imas už kito, o tai ir iš viso dejuoja ką veikt? Tarsi aš turėčiau užsiimti jais ir lavinti. Vytas bendrai mažai su jais užsiima, tai mokinosi, nebuvo kada, dabar ir vėl, tai padirba ilgiau vakare, tai vėl reikia pasiruošti darbui. Darbas nors ir nevisai naujas, bet dirbės mažai. Bendrai tas elektriko darbas, ir sugalvok tokią profesiją. Vis Vytas A. prikalbino.

Su produktais šiaip sau. Miltų seniai nėra, kaip ir pas jus turbūt. Blynus kepam iš makaronų. Viskas gaunas atvirkščiai: daro makaronus, džiovina, o mes juos vėl atgal mirkom, leidžiam per maišiuką ir vėl darom miltus.

Kodėl tai niekad pas mus duoną su lašinukais, kaip tas čigonas, nesutaiko. Žiema šiemet labai šilta pakolkas buvo, tik vėjai, sniegas. O sniego tiek privertė. Vasarą turbūt be perstojimo lis. Dėl parvažiavimo tiesiog nežinom, galvojam įvairiai. Ir važiuot, ir dar kokį metą laukt. Žinai Vytas mokėsi, tų pinigų niekad neperdaug, reikia šį tą įsitaisyti. Taip, kad niekaip nesugalvojam. Gal tik atostogų važiuosim. Baisiai norėtųsi pasimatyti, kaip atrodo viskas. Aš tiesiog neįsivaizduoju: mes pasenę, pražilę, vaikai visų dideli!

Tai baigiu.

Birutė“

Pateikė Romualdas Pocius