Tai buvo 1990 metų birželio 24-oji, - Joninės Lietuvoje, bet šį kartą, palikusi abu Jonus – Tėvelį ir vyrą, su seserimi Onute, skubėjau į oro uostą. Palydėjo mus patys artimiausi. Laukė mūsų kelionė į tą atšiaurų tolimą kraštą – Sibirą, laukė susitikimas su vaikyste ir svarbiausias kelionės tikslas – senelio Jono Čiulados palaikų pargabenimas. Svetimame krašte liko jis. Tą šaltą sausį, 1954 metais, nustojo plakusi dar vieno lietuvio širdis, taip ir nesupratusio, už ką ir kodėl jis čia. Jo paskutiniai žodžiai senelei Rozalijai buvo: „Manęs jau nebėr…“
Mielas seneli, mes, Tavo anūkės, po 36 metų ilgo laukimo, sugrįžtame pas Tave. Šįkart sugrįši į Lietuvą – savo Tėvynę.
Po vidurdienio Vilniaus oro uoste įlipome į lėktuvą. Keistas buvo bagažas – daug naujų tuščių dėžių ir išlydinčiųjų, rūsti rimtis ir susikaupimas.
Lėktuvas pakilo nuo žemės ir visa mūsų grupė – 140 žmonių pasiryžusi susirasti ir parsivežti į Lietuvą savo artimųjų palaikus, pasinėrė į savo prisiminimus. Lėktuvas pasuko Tomsko kryptimi. Tremtinių kaulai išbarstyti po neaprėpiamą Sibirą. Iliuminatoriuje keitėsi vaizdai, apačioje matėsi miestai ir miesteliai, išsimėtę tos šalies platybėse, vinguriavo upių kaspinai, žaliavo taiga. Nutūpėme Tiumenėje. Oro uoste pilna vandens... Toliau – Tomskas.
Pasitiko mūsų nepaprastą delegaciją atgimstančios Rusijos „Memorial“ atstovai ir klausė mūsų: „Kodėl Jūs net kaulus norite išsivežti, negi taip mūsų nekenčiate?“
Ką mes galėjome atsakyti: kad mus įpareigojo likusių ten, Sibire, viltis sugrįžti į Tėvynę, kad mus įpareigoja tėvų viltis uždegti Vėlinių žvakelę ant parvežtųjų kapo, kad mus kviečia sklindantis sapnuose besiblaškančių svetur vėlių šauksmas?
Iš Tomsko nuskridome į Padgorną, o iš ten pasisamdėme veterinarijos “viliuką” ir mus atvežė pas buvusius likimo brolius - ukrainiečio Matyčino ir rusų dukart tremtų Lepiochinų šeimą. Jie mus sutiko kaip artimiausius gimines. Liko paskutinė mūsų kelionės tikslo atkarpa – nuvažiuoti iki kapinių. Mums padėjo nusisamdyti visureigį, nes ir vasarą kelias per taigą nėra lengvai pravažiuojamas.
Išvažiavome ankstyvą rytą. Pirmas sustojimas buvo ta lūšnelė, o tiksliau - ta vieta, kur stovėjo lūšnelė, kurioje niūriais 1951 metais buvome apgyvendintos dvi šeimos: Ignatavičių ir Čiuladų. Privažiavome prie mokyklos, kurioje prasidėjo mano, mokyklinukės, gyvenimiškas kelias, kur buvome vadinami fašistais ir banditais (nes ne visi buvo tremtinių vaikai, buvo ir komendantūros, prižiūrėtojų, viršininkų ir visokių kitų pareigūnų vaikų). Keista, bet mokykla man atrodė didelė ir grėsminga, dabar nė iš tolo tokios nepriminė: gulėjo sutrešę rastai, langų skylės bylojo apie apmirusį gyvenimą, nes iš čia visi išvažinėjo. Prie sudegusio prieš metus namo sukalbėjau poterius, nes visada buvau susijusi su praeitimi, nors ir vaikiška, bet skaudžia praeitimi. Čia pat tekėjusi upė Niursa neatrodė nei plati, nei tokia grėsminga kaip vaikystėje. Paskutinis šios kelionės etapas – kapinės. Tiek kartų mintyse ir sapnuose sugrįždavau, kad dabar man pasirodė viskas nerealu. Stovėjo senelio metalinis kryžius o ten dvi metalinės raidės Č ir J. Tėvelis išvažiuodamas medinį kryžių pakeitė metaliniu, kad būtų lengviau rasti, kai atvažiuosime parsivežti. Jis tuo šventai tikėjo, ir aš tuo tikėjau, planuodama kaip, paauginusi vaikus, važiuosiu išvogti senelio palaikų...
Su sese uždegėme žvakutes, sukalbėjome maldą ir pradėjome atkasinėti. Žemė nelengvai pasidavė, buvome užsidėjusios tinkliukus nuo uodų, prakaitas žliaugė. Švelniai nužėrėme paskutines saujas žemės. Lentos supuvusios, tačiau, apgaubusios kaulus. Ištiesėme senelės austą lininę drobę, paklojome šventintų žolynų, pašlakstėme šventinu vandeniu ir pradėjome švelniai dėlioti kaulus. Surinkome iki smulkiausio. Ir senelio sidabrinį vestuvinį žiedą radome. Sudėjome į dėžę. Užlyginome tuščią kapo duobę, palikome užrašą “Jonas Čiulada išvežtas į Lietuvą 1990 metais”.
Išsikasė ir mūsų bendrakeleivės Vida ir Birutė Perednytės savo senelio Kazio Perednio iš Vareikonių palaikus. Liko gulėti sugriuvę kryžiai ant kitų kapų, tarsi nebyliai klaustų, o ar mus kas prisimena? Čia dviejų seserų Rumševičiukių kryžiai tarsi rankomis sukibę guli ant žemės, ten Arlauskų Jono mažojo sūnelio kapas, o kitur tik mažyčiai kauburėliai po taigos kojomis. Nešėmės senelio palaikus ir aš galvojau: „Seneli, tu sugrįžti į Lietuvą, sugrįžti ant savo anūkių pečių. Mums reikėjo pėsčiomis nueiti penkis kilometrus iki sutartos vietos. Sudie, taiga…“
Ir čia užplūdo prisiminimai... 1951 metų spalio 2-ios apniukęs rytas. Buvau pažadinta močiutės ir mamos verksmo. Mamos balse pajutau kažką labai negero, mažomis rankytėmis griebiausi ir apsikabinau jos kaklą, stipriai prisispaudžiau. Nesupratau, kodėl mūsų namuose šmirinėjo ginkluoti žmonės, nesupratau, kodėl į kieme stovintį sunkvežimį krovė mūsų daiktus, maišus. Tėvelis krovėsi savo brangiausią turtą – knygas, o kažkuris „stribas“ jam pasakė, girdi, lašinių įsidėk, o ne knygų.
Mama ir močiutė mane rengdamos labai verkė, bet kai pamačiau, kad ir tėvelio veidu nuriedėjo ašaros, mano maža širdelė pajuto, kad vyksta kažkas baisaus ir nepataisomo. Paėmiau savo lėlytę, spaudžiau prie savęs ir verkiau…
Nuskriejo žinia per kaimą, raudodama atbėgo mamos mama, teta Janė. Ištiesiau rankas į senelę Bronę, tačiau šautuvo vamzdžiu buvau nustumta atgal. Neleido man prisiglausti, apsikabinti. Juk aš jau įrašyta į „liaudies priešų“ sąrašą, aš - ketverių metų “nusikaltėlė”. Iškrito mano lėlytė, o kareivis savo kerziniu batu užmynė ją ir sutraiškė. Tas purvinas batas ne tik lėlę, bet ir mano nerūpestingą vaikystę sutrypė. Pradėjo rinktis kaimynai, skrebai pradėjo skubinti. Vadovavęs išvežimui žmogus liepė lipti į sunkvežimį, o teta Janė, pasinaudojo sąmyšiu: mane tyliai paėmė, prisispaudė ir bandė bėgti, tačiau aš pradėjau šaukti: „Noriu mamytės, kas buvo čia neskanu, ten bus skanu, tik nepalikit“. „Stribai“ prisivijo ir ištraukė mane iš tetos glėbio. Susodino mus ant maišų, prie borto – ginkluoti sargybiniai. Išvežamų ir išlydinčiųjų raudos susiliejo. Atbėgo mamos brolis mokytojas – dėdė Stasys, dėdė Jonas… Mašina išvažiavo iš kiemo. Namo langai tušti žiūrėjo į išvežamus žmones. Taip buvo atimti iš manęs gimtieji namai. Senelė, senelis, teta Janė ir dėdės vijosi sunkvežimį, senelė nualpo, ir mes dingome už posūkio. Taip iš manęs atėmė mamos tėvus – mano senelius, tetą, dėdes.
Pravažiuojant pro kapines, gili dejonė tarsi kraupi nuojauta išsiveržė iš senelio: „Ar sugrįšiu į Lietuvą?“ Tada jis nežinojo, kad sugrįžti į Lietuvą jam padės anūkės.
Užvažiavę ant Laukagalio kalno, kur atsiveria plati panorama, visi žiūrėjo į tolumoje likusius namus, senelė verkdama sakė: „Rasut, pažiūrėk, ten liko mūsų namai!“
Grįžę namų neberadome, jie buvo išvežti į Paparčius, bet mano atmintis juos išsaugojo.
Per Žaslių geležinkelio stotį atvežė į Vievį, ten tvarkė dokumentus, kažkoks V. Markevičius pasirašė nuosprendį, kad „liaudies priešai ir išvežti neribotam laikui“. Žemuosiuose Paneriuose stovėjo penki ešelonai. Pakrovė į gyvulinius vagonus, tiesa, atokiau nuo pašalinių akių. Atdaros vagonų durys prarydavo kiekvieną auką, prikimštus vagonus užrakindavo. Pilna ginkluotų sargybinių. Raudos, rusiški keiksmai - viskas susimaišė. Tiesa, leido atsinešti vandens, ir tėvai galėjo pabėgti, bet tėvelis pasakė, kad savo senų tėvų vienų nepaliks.
Veža… pro grotuotą langą bėga medžių eilės, kaimai.
Pravažiavome ir Lietuvos sieną. Tėčiui tai jau buvo antras kartas - tremtin. 1945 metais buvo Intos lageryje Komijoje, o dabar ir vėl vežė į nežinomybę. Taip iš manęs buvo atimta Tėvynė. Traukinio ratai gailiai bildėdami vežė vis tolyn nuo Lietuvos. Būdavo, kad per dieną vienąkart sustodavo, ir visus su sargyba varydavo atlikti savo reikalų po vagonu. Tai buvo baisus pažeminimas ir pasityčiojimas iš žmonių. Kas dieną darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Pasirodė kalnų grandinės, o vėliau – nykios pelkės. Vagone ilgesingai ir graudžiai merginos dainavo: „Sugrįžta paukščiai į Tėviškę brangią, o mes ar sugrįšim kada?“ Ši melodija iš praeities ir šiandieną sugrįžta ir užklumpa mane. Kodėl ir už ką? Senelius įspėjo, kad bus vežami, kad yra sąrašuose. Jie pasitarė ir nusprendė, kad niekam blogo nepadarė, o dabar pavarčius tremties bylą, paaiškėjo: išvežė dėl to, kad turėjo 24 hektarus žemės, ją dirbo, mylėjo, turėjo technikos, senelis 1924-29 metais dirbo Žaslių valsčiaus viršaičiu, priklausė Šaulių sąjungai, „amerikonas“. Amerikoje devynerius metus gyveno. Daug dirbo patys, samdė samdinius, siuvo kailinius. Mus išvežę, dar ilgai jų turtą dalijosi: ir valdžiai užteko, ir dar „saviems“ viršininkams liko. Žmonės viską papasakojo... Bet skaudžiausia buvo skaityti tremties byloje, kad du kaimynai buvo informatoriai, slapyvardžiais Plūgas ir Žemaičiukas. Perskaičiau byloje ir K. Banzevičiaus bei V. Baumilo pavardes. Tegu dulkės storu, storu sluoksniu nugula gėlą ir nežadina keršto, mūsų atleidimas tegu būna jiems pamoka.
Nuvežė ir numetė ant gilaus sniego, skylėton lūšnelėn. Tėvelius atskyrė, išvarė į miško darbuosna. Visko buvo, daug šaltų alkanų dienų, todėl ir dabar labai branginu duonos riekę ir išsaugojau ilgesingą meilę Tėvynei.
Senelis mirė sausį, 1954 metais, o rudenį, rugsėjo 1-ąją, gimė sesutė Onutė. 1957 metais per Jonines gimė sesutė Janina. Tą naktį, paržygiavęs 40 kilometrų pėsčiomis iš rajono centro, ukrainietis atėjo ir pasakė, kad mums paruošti dokumentai sugrįžti į Lietuvą. Tą naktį miegoti buvau išsiųsta ant aukšto, ryte atsikėlusi radau gimusią sesę, verkiančias mamą ir senelę. Tai buvo džiaugsmo ašaros ir vėl naujos nežinomybės. Netikėtai aplankyti mūsų iš Lietuvos atvažiavo mamos sesuo Janė. Visi leidomės į sunkią kelionę Tėvynėn. Senelė sena, sesė vos vieno mėnesio, kita – trejų metų, man – dešimt metų. Sesuo Onutė kelionėje susirgo plaučių uždegimu, nes plaukėme barža, kuri plukdė rąstus. Traukinyje tėvukas su mama apkabinę mirštančią sesutę Onutę verkė, ir tik palydovės, iškvietusios gydytoją, dėka Onutė liko gyva.
Sugrįžome… Savieji dabar jau iš džiaugsmo verkė. Ruduo. Mes grįžome su keliais lagaminais. Namų nebebuvo. Padėjo mamos tėvai, giminės ir kaimynai pasiūlė nusikasti po dvi vagas bulvių, senelės brolis davė avį, kitos senelės brolis – porą paršelių, seneliai – karvę. Taip prasidėjo mūsų gyvenimas jau savo Tėvynėje.
Prabėgę metai nusinešė daug skaudžių akimirkų. Neilgai tėvukas džiaugėsi, kad senelio palaikai ilsisi savo Tėvynėj. Pasitikęs mus Vilniaus oro uoste pasakė, kad jau dabar gali ir ramiai mirti. Pranašiški jo žodžiai buvo…
1991 metų sausio įvykiai labai jį sukrėtė, nerimavo dėl mūsų visų, tomis naktimis ir dienomis budėjusių prie Bokšto, Parlamento, Televizijos... Nerimas dėl Lietuvos pakirto jo sveikatą. Baigėsi gyvenimo kelias dar vieno Lietuvos tremtinio. Atgulė jis kapinėse, kur prieš metus buvo perlaidotas jo tėvas, kur ilsisi ilgą ir skaudų gyvenimo kelią per Angliją, Vokietiją, Ameriką, Sibirą nuėjusi jo mama.
Pasakojo Rasutė (Čiuladaitė) Peslekienė
Asmeninio archyvo nuotraukos
Čiuladų šeima Sibire prie naujo savo namo: priekyje stovi Rasutė, sėdi Rozalija Čiuladienė ir Jonas Čiulada, stovi Ona Čiuladienė (Malūnavičiūtė) ir Jonas Čiulada, Vosmaja gyvenvietė, 1953 m.
Prie Jono Čiulados kapo (1954-01-21): sūnus Jonas, vaikaitė Rasutė, marti Ona, žmona Rozalija, 1954 m. Verch-Niursos kapinės
Jonas Čiulada miško darbuose, 1955 m. taigoje, miško paruošimo punkte netoli Vosmaja gyvenvietės.
Prie senelio Jono Čiulados kapo anūkės Rasutė ir Ona, 1991 m. birželio pabaiga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą