Išeinanti karta

Skiriu vaikaičiams

„Būta daug neapykantos, meilės nedaug.“

Justinas Marcinkevičius

Nuo tų šiurpių, širdį draskančių įvykių, kai į Rytus pajudėjo raudų, aimanų, išsiskyrimo skausmo kupini gyvuliniai vagonai, prabėgo per 60 metų. Tačiau ir šiandien tebepersekioja praeities išgyvenimai. Tų įvykių užmiršti neįmanoma ir negalima. Mes privalom pasakyti vaikams ir vaikų vaikams tikrą, neišgalvotą mūsų tautos istoriją.

Taip nemigo naktimis gimė knyga „Nuo Nevėžio ir Vadakties iki Minos ir Manos“, išleista 2005 m. Prabėgo keleri metai ir vėl susikaupę širdyje išgyvenimai svarina galvą prie balto popieriaus lapo…

Anot poeto Marcelijaus Martinaičio, „vien gyventi yra per maža, reikia dar kažko, kas nėra tik gyvenimas.“ Tu privalai kalbėti ištremtųjų ir nukankintųjų vardu.

Gal, įsijautę į mano pasakojimą, jauni žmonės geriau supras, kas gyvenime yra svarbiausia, mokės jį labiau vertinti ir sugebės bent mažą dalelytę savo gyvenimo skirti šiam mažam, gražiam, protėvių brangintam Lietuvos kraštui.

Kūjėnai – kaimas šiaurinėje Kėdainių rajono dalyje, 3 km. į pietryčius nuo Surviliškio, 2 km. į šiaurės rytus nuo Šventybrasčio. Kaimas labai gražioj vietoj, netoli Nevėžio vingio. Derlingos žemės leido sėkmingai ūkininkauti. Čia mūsų giminės šaknys…

XIX a. viduryje Kūjėnuose įsikūrė prosenelis Augustas Vaičiūnas su žmona Ona Libimirskaite. Trobesiai mediniai, kai kurie netašytų rąstų, šiaudiniais stogais. Senelio anūkė, gyvenanti Jonavoje, pasakoja: „Žmonės namuose pasidarydavo viską, ko reikėjo. Turėjo kalvę, audimo stakles, verpimo ratelius, spragilus javų kūlimui, dėvėjo storos drobės drabužius, avėjo klumpes, vasarą dažniausiai pintas iš liepų karnų, megztas šlepetes iš linų pakulų. Kiekvienoje sodyboje auginami gyvuliai, karksi vištų, žąsų pulkeliai, o prie tvarto ar svirno būtinai pririštas šuo. Prie namo – darželiai. Juose nasturtos, rūtos, mėtos, jurginai, razetos.“

Tokioje gražioje sodyboje (turėjo 33 dešimtines žemės) Augustas ir Ona susilaukė dviejų sūnų – Prano (1882-1953) ir Antano (1885-1964).

Antanas liko šeimininkauti namuose, o Pranas Vaičiūnas, gavęs iš tėvų savo dalį, vedė Oną Vidugirytę, žymaus knygnešio ir sodininko Povilo Vidugirio ir Jadvygos Venckūnaitės Vidugirienės dukrą, ir tapo šeimininku Ustronės polivarko, kurį Jadvyga gavo kaip pasogą (mama išsaugojo 1874 metų Ustronės polivarko planą).

Pranui ir Onai tik 25-eri, o iki šiol čia šeimininkavusiam ir didžiulį sodą užveisusiam Povilui Vidugiriui jau 70 metų. Žemės nemažai – 120 dešimtinių (51 dešimtinę sudarė miškas), tad jaunoji šeima su įkvėpimu imasi darbų, tęsia ir puoselėja tai, kas buvo brangu Povilui Vidugiriui.

Pranas ir Ona kartu pragyvena vos 12 metų. 1919 metais Ona Vaičiūnienė miršta ir palieka vyrui 6 mažamečius vaikus: Jadvygai – 11 m., mano mamai Onai – 9 m., Juozui – 7 m., Kazimierui – 5 m., Marytei – 2 m., Vytautui nebuvo nė metukų.

Baisios nelaimės prislėgtas, Pranas perima visą ūkį ant savo pečių. Vaikus leidžia į mokslus. Mano mama ir Juozas baigia Panevėžio mokytojų seminariją, Vytautas – Kauno Veterinarijos akademiją, Kazimieras mokosi sodininkystės.

Negailestingas likimas atima ir tris jauniausius vaikus: 1939 metais staiga miršta 17 metų Marytė, 1942 metais vokiečių karinis sunkvežimis pertrenkia arkliais važiuojantį 28 metų Kazimierą, 1945 metais nuo šiltnės miršta 26 metų Vytautas.

Ar žmogus gali tiek ištverti?

Mano senelis Pranas Vaičiūnas po tokių netekčių turėjo ištverti dar ir Sibiro kančias… Bet nebeištvėrė…

1948 – ųjų metų netikėta prievartinė kelionė į Krasnojarsko kraštą, Partizansko rajoną su dukterų Onos ir Jadvygos šeimomis palaužė senelio sveikatą. Atvykęs į Minos kaimą, buvo įdarbintas prie barakų statybos. Gimtojoje Ustronėje nagingasis Pranas turėjo savo „stoliarką“ ir laisvu nuo ūkio darbų laiku pameistraudavo. Ir čia, Minoje, po darbo jis sau ir kaimynams sumeistrauja tai stalą, tai „taburetę“, tai druskinę ar kitą reikalingą daiktą namams. Jurgis ir Vytautas Endziulaičiai, tada dar mokinukai, jo pamokyti, Minoje pasistatė tvartelį.

Sunkus darbas, skersvėjai statybose, jokių vaistų, silpna ir pavargusi širdelė nustojo plakusi šalia manęs. Sibire iškentęs 3 metus, užbaigė savo žemiškąją kelionę, turėdamas 69 metus (1951 m.).

Mano prisiminimuose senelis Pranas išliks kaip tėvas, pasiaukojęs vaikams (jis nebekūrė naujos šeimos), pavyzdingas ir darbštus ūkininkas, patriotas, nuoširdžiai mylintis Lietuvą. Jo palaikai taip ir liko ten, toli nuo mylimos tėviškės, jo puoselėtos Ustronės.

Senelio Prano dėka nenutrūko ir mano ryšys su Lietuva ir gimtine. Minos barake žiemą, prieš miegą, kūrenantis krosniai, užsidegdavom ilgas balanas ir jaukiai bei įdomiai su seneliu šnekučiuodavomės. Tai labai įsiminusios šiltos akimirkos.

Mano pažįstama Sibiro barako kaimynė Nastutė Seniūtaitė Smailienė prisimena, kad matydavo senelį, sėdintį ant Minos upės kranto, paskendusį sunkiose mintyse. Tikriausiai tuo metu jis buvo ne kur kitur, o ten, kur gimė jo vaikai, kur jų ir mylimos žmonos kapeliai, kur gražioj sodyboj prie Vadakties upelio kūrė vaikams gyvenimą.

Mano mama Ona Anužienė, baigusi mokytojų seminariją, dirbo pradinių klasių mokytoja. Aktyvi šaulė (turiu jos nuotraukų šaulių renginiuose). Man gimus, gyveno tėviškėje, Ustronėje, ir mokytojavo Baibokuose. Tėvas Algirdas Anužis irgi mokytojas, ištremtas į Vorkutą, iš kurios grįžęs sukūrė kitą šeimą. Mirė Londone 1996 m.

Laisvu nuo darbo laiku tėviškėje mama padėdavo ūkyje, prižiūrėdavo bites. Sodyboje buvo daug vaismedžių ir uogų krūmų, tai ir vyno padarydavo. Turėjo gražų balsą. Labai meniškai siuvinėjo siuvamaja mašina „Zinger“ – rišilje ir glotniu raštu. Keletas jos darbelių išliko, nors ir Sibire pabuvojo.

Ši trapios ir švelnios sielos moteris, niekuo nenusikaltusi mokytoja, su 5 metų dukra Danute ir jau pasiligojusiu seneliu Pranu tapome okupantų priešais ir buvome ištremti kaip nusikaltėliai - darbams į Sibirą.

Prisimenu tą baisiąją naktį, kai ginkluoti vyrai mus pažadino iš miego. Tos nakties įvykių ir kelionės gyvuliniame vagone niekada neužmiršiu, nors man tebuvo penkeri metukai.

Mažos mergytės, Danutė ir Vidutė, 1948 – ųjų gegužės dvidešimt antros dienos išvakarėse pajuto didelį nerimą ir baimę… Aplinkui lojo šunys… Žinojom, kad veža žmones kažkur toli toli… „Mes niekuo nenusikaltusios, taip pat ir tėveliai“, – raminom viena kitą. O svarbiausia, pusseserės Vidutės šeimoje prieš mėnesį gimė brolis Jurgiukas, ketvirtas vaikas šeimoje. Gal tai kiek ramino ir suaugusiuosius…

Naktį įsiveržę vyrai nesuprantama mums kalba perskaitė kaltinamąjį aktą ir pareiškė, kad esame vežami į Sibirą „na večnoje poselienija“. Koks kilo sąmyšis, kai liepė per dvi valandas susiruošti visam gyvenimui…

Mama paliepė man pasiimti mokyklinį portfelį. Ginkluotas vyras, surikęs „stoj“, puolė prie manęs ir neleido pajudėti iš vietos – įrėmė į mane šautuvą. Mačiau lakstant sutrikusius mamą ir senelį, girdėjau jų beviltiškus šauksmus. Truputėlį raminaus, kad iš vakaro su Vidute paslėpėm lėlytes ir kad grįžusios į namus jas būtinai rasime.

Ešelonas žmonių, daugiausia moterys su dviem trim ar daugiau mažų, klykiančių vaikų, ligoti, dejuojantys seneliai… O ta dvasinė būsena – nepagrįstos kaltės ir nežinios jausmas. Keliavome vagonuose, kuriuose nebuvo būtiniausių dalykų: nei vandens, nei tualeto, nei langų. Kaip mes, vaikai, bijojom lįsti po vagonais atlikti gamtinių reikalų, saugant ginkluotų kareivių būriui! Labai norėjosi valgyti, nes bet į kelionės pabaigą nebeturėjom maisto. Duodavo kartais makaronų. Tai buvo vienintelis išsigelbėjimas. Ir dar „kuplūnas“ (duona su vos pasaldintu vandeniu).

Kelionėje peršlapo drabužiai, nes buvom išlaipinti Kamerčiagoje po atviru dangumi. Lietui lyjant, išbuvom visą parą. Mamos bandydavo apsaugoti vaikus nuo lietaus, užklodavo kaldromis, paltais – kuo turėjo. Tokių dalykų kaip polietilenas tais laikais nebuvo. Po to vežė atvira platforma iki Orešnos miestelio ir čia išlaikė dvi savaites miške, po atviru dangumi. Kelionės vaizdai ir išgyvenimai gyvi ligi šiol… Nėra žodžių, kuriais galėčiau tą košmarą aprašyti…

Pirmąją žiemą gyvenome vieninteliame barake, miške, apie 7 km. nuo Minos. Man buvo labai baisu sutemus, kai į barako sienas kažkas garsiai trindavosi. Senelis paaiškino, kad į mūsų „rūmo“ kampą kasosi meška…

Barakas be pertvarų, kartu keliolika šeimų. Užpuolė utėlės ir blakės. Abi su mama turėjom ilgus plaukus, tai uteliavom viena kitą, eidavau pas senutę kaimynę, padėdavom jai. Utelės užpuldavo visas vietas, kur tik yra plaukų, prisiglausdavo drabužių klostėse. Kai kurios moterys turėjo tankias šukas – eidavom skolintis. Padėjusios ant stalo kokį popierių, suvertę plaukus į priekį, šukuodavom ant jo tankiomis šukomis. Atlikti procedūrą skubėjom, nes popierius mirgėjo nuo lakstančių gyvių – greit sulanksčiusios popierių mesdavom į pastoviai besikūrenančią krosnį.

Blakės apsigyveno barako sienų įdubimuose, lubų nelygumuose. Dieną jų nesimatydavo, o naktį nuo lubų ir sienų parazitai krisdavo į patalą ir siurbdavo mūsų kraują. Po to baisus niežulys… Ramybės nebuvo: dieną negailestingai siurbdavo uodai ir moškės, naktį – blusos, utelės, blakės.

Mano pusseserei Nijolei Akelaitytei Širmulienei po įsisiurbusios „encefalitinės“ erkės paralyžavo mažąjį gerklės liežuvėlį ir, jam nebevibruojant, prarado kalbą. Pradžioje negalėjo ryti, maitinosi per vamzdelį.

Mirus Stalinui, Nijolė gydėsi Maskvoje. Grįžusi į Lietuvą, reikalingų vaistų gaudavo iš JAV gyvenančių giminaičių. Sveikata pagerėjo, bet visiškai neatsistatė, nes per vėlai pradėjo gydytis. Liko invalidė.

Jos brolis Jurgiukas irgi liko invalidas, nes nebuvo gydomas, kai to labai reikėjo.

Man buvo įsisiurbusi erkė giliai į kairiąją ausį. Atsimenu, kaip ambulatorijoje ją, tokią didelę, išpampusią, papilkėjusią, traukė gabalais. Aš šia ausimi negirdžiu nuo vaikystės. Niekas manęs negydė, tai neaiški ir priežastis, dėl ko visai negirdžiu ta ausimi. Grįžusi į Lietuvą, buvau apkurtusi ir dešiniąja ausimi, bet gydžiausi ir klausa atsistatė.

Mina, į kurią mes buvome perkelti iš barako miške, išsidėsčiusi pagal Minos upę, kuria buvo plukdomi rąstai. Minos upė įtekėjo į Maną, o Mana – į Jenisiejų. Plukdomi rąstai pasiekdavo Krasnojarską ir Jenisiejaus žiotyse esantį pramonės miestą Igarką. Žiemą gazogeneratorinėmis mašinomis, apkūrenamomis medinėmis kaladėlėmis „čiurkėmis“, suveždavo rąstus, jau atitinkamai supjaustytus, prie upių „suštabeliuodavo“. Pavasarį, patvinus upėms, vykdavo miško plukdymas „lesosplav“. Buvo skubiai suvaromi visi gyventojai, kad pasinaudotų potvyniu ir tuos rąstus suridentų į upę. Kai kuriose vietose rąstai susigrūsdavo vienas ant kito ir susidarydavo taip vadinami „zalomai“. Juos ardyti buvo labai pavojingas darbas. Varydavo ir jaunimą. O mes, vaikai, mėgom per plaukiančius slidžius rąstus perbėgti į kitą upės krantą ar šiaip jais palakstyti, nors tai buvo labai pavojinga. Galinga patvinusios upės srovė, pilna slidžių rąstų, taip ir tykojo išdykėlių. Atsimenu, kaip draugė Anelė Bėkšaitė, bėgdama į kitą upės krantą, paslydo ir atsidūrė stingstančiame vandenyje tarp rąstų. Su jos seserimi Zose, rizikuodamos pačios atsidurti vandenyje, vos ją ištraukėm.

Plukdant mišką, jau pirmąjį pavasarį paskendo Marytės Padkamarytės mama. Paauglė liko visai viena. Rudenį, genėjant miške šakas, žuvo mano pusseserės Nijolės vyro sesuo paauglė Genutė Širmulytė. Atvykę žmonės, ypač moterys ir paaugliai, neturėjo tokių darbų įgūdžių ir patyrimo. Taigoje prie miško darbų žuvo klasės draugas Valentas Zagorskis. Pusseserė Nijolė prie sunkiausių miško darbų ėjo nėščia ir, įvykus persileidimui, gimusios mergytės dvynukės neišgyveno.

Mina – tai centrinis kaimas, „pasiolok“, kuriame įsikūrę valdžios atstovai - „selsoviet“, ambulatorija, vidurinė mokykla, biblioteka, klubas, valgykla, vėliau darželis, parduotuvė (kartu maistas ir įvairios prekės), kepykla, pirtis, arklidės. Po kiek laiko buvo pastatyta elektrinė. Prieš mums išvažiuojant, atsirado ir ligoninė.

Mes, lietuviai, gyvenome barakuose. Tai ilgi pastatai: per vidurį – ilgas koridorius, šonuose - 12 kambarių. Barakai suręsti iš rąstų, pastatyti ant apdegintų rąstų (kad nepūtų) ir įkastų į žemę. Apie metrą nuo barako sienos – užtvaros „zavalinki“, į kurias pripilta žemių iki palangių. Vaikai ir jaunimas ant jų mėgo leisti laisvalaikį. Dar ir dabar kai kur išlikę barakų rąstų rėmai.

Prieš barakus – tvartai, prie kurių didelės mėšlo krūvos. Tarp tvartų ir barakų – gatvė, mažųjų antrieji namai. Tarp barakų galūgalių – didelės klampios balos. Čia kiaulių karalystė, nes vietiniai nelaikydavo jų tvartuose.

Mūsų tėvai ir seneliai išvaryti į darbą, o mes, vaikai, nesvarbu, sveiki ar ligoti, vieni namuose ar gatvėje. „Namai“ – tai barako mažas, gal 16 kvadratinių metrų kambarys, kuriame patalpintos 2-3 šeimos. Mes gyvenome su Brone Maračinskiene, jos pusės metų dukrele Adėle ir vieniša pagyvenusia moterimi Milušiene.

Visi dažnai sirgdavome, o ypač mažieji, peršalimo ir užkrečiamomis ligomis su komplikacijomis, nes nebuvo jokio gydymo. Tik po Stalino mirties tapo laisviau ir leido važiuoti gydytis į Partizanską, Krasnojarską ar Kanską. Dažniausiai gydymas būdavo pavėluotas. Tik atvykę pradėjome masiškai sirgti kruvinąja dezinterija. Gydytojas Zenonas Gailiušis su širdgėla prisimena, kad buvo baisiai skaudu matyti mirštančius vaikus, kuriems niekuo nebegalima padėti…

Susirgau ir aš. Mama ir senelis darbe. Klube, kur pačioje pradžioje buvo apgyvendinta apie 20 šeimų, tualeto nėra. Sėdžiu lauke prieš išvietę ir kas valandą lakstau į ją, kentėdama neapsakomą vidurių skausmą. Tuštinuosi krauju. Guliu ant kalnelio prieš išvietę po eilinio tuštinimosi visai praradusi jėgas, žinodama, kad liga nepagydoma, kad jau ne vieną vaikelį užkasė tolėliau ant kalnelio… Plaukia vaizdai kaip per rūką. Matau Vadakties upelį, kur vasarą su pussesere Vidute taip mėgdavom pasipliuškenti, o žiemą kartu su dėde Juozu pasivažinėti rogutėmis. Štai mes bėgame prie starklizdžio, ten prisirenkam laukinių kriaušaičių į sijonėlių sterbles ir tokios laimingos, tarškančios, užlipusios į svirno terasą, jas skaniai sušlamščiam. Po to gaudom viena kitą. Ir taip mums gera! Jokių rūpesčių! Vidutės mama ramiai kalakutus maitina, manoji tuoj grįš iš Baibokų, kur mokytojauja. Mes greit bėgsim jos pasitikti, ateinančios paupiu - basa, rankose aukštakulniai bateliai…

Eilinis priepuolis mane sugrąžina į tikrovę ir bėgu į išvietę…

Tėviškės miražai, malonūs nuklydimai į laimingą vaikystę Ustronėje kartu su Vidute, tikėjimas sugrįžti namo, gal dar ir badavimas išgelbėjo mane. Malda irgi teikė dvasinės stiprybės. Visi daug melsdavomės. Kiekvieną vakarą lovoje kalbėdavau poterius ir aš. Kartais mama padainuodavo. Ir sklido tyliu balsu vingiuojama liūdna „Ko liūdi, berželi, ko liūdi? / Ko verki nuleidęs šakas?“. Skaudi, už širdies griebianti jos lūpose ši daina. Tarsi rauda. Matyt, jai labai sunku buvo susitaikyti su tremties realybe.

Nepamirštamos gegužinės pamaldos. Pas kurią nors kaimynę įrengdavom altorėlį, šventą paveikslėlį apkaišydavom berželių šakomis. Po darbų susirinkdavo pilnas kambarėlis žmonių. Mes, vaikai, kartais per pamaldas paišdykaudavom. Ir dabar, bažnyčioje užgiedojus „Marija Marija, skaisčiausia lelija, / Tu švieti aukštai ant dangaus. / Palengvink vergiją, pagelbėk žmoniją, / Išgelbėk nuo priešo baisaus“ – kaskart susijaudinu. Kokie prasmingi giesmės žodžiai, pajausti gali tik ten, Sibire. Ši malda virpino širdį, žadino viltį iki skausmo ašarų… Tebevirpina iki šiol…

Pradėjus mokytis rusų kalba, mes juokinom rusiukus. Kartais jie tyčiojosi iš mūsų netaisyklingo kalbėjimo. Buvo skaudu. Vėliau pramokom kalbos. Pripratom prie nuoskaudų. Ir jie, geriau mus pažinę, aprimo, su daugeliu susidraugavom. Mokykla maitino visus lenininėmis ir stalininėmis idėjomis, vedė į socializmą. „Dievo nėra – yra Stalinas, viena partija – komunistų, kas ne su jais – visi priešai“, – kalė mokykloje. Net mums, vaikams, buvo prilipdyta buožės, banditų, tarybų valdžios priešų etiketės. Jos vertė jaustis kaltais. Pradinėse klasėse sušaukdavo iškilmingą klasės susirinkimą ir prisegdavo spaliuko ženklelį. „Džiaukitės – jūs Lenino anūkai!“. Vėliau, mūsų neatsiklausę, užrišo raudonus kaklaraiščius. Į komjaunimą stoti muistėmės, bet dažniausiai būdavom priversti paklusti. Širdis plyšo iš skausmo, kai vietiniai rusai pilna krūtine traukė:

Широка страна моя Родная,

Много в ней полей лесов и рек.

Я другой такой страны не знаю,

Где так вольно дышит человек.

Negatyvus nusiteikimas mūsų tėvynės atžvilgiu dar labiau brandino patriotinius jausmus. Mes Lietuvos labai ilgėjomės, troškom sugrįžti į gimtuosius namus. Aš svajojau apie savąją Ustronę, apie tai, kad ateis laikas ir mes vėl galėsime būti laimingos, sugrįžusios į savo tėviškę, į mūsų protėvių žemę, kaip paukščiai sugrįžta į savo lizdus.

Senelis Pranas įspėjo mane, kad yra šnipų, „donoščikų“, sakydavo, kad turiu būti atsargesnė. Grįžę į Lietuvą ir gavę leidimą pasižiūrėti savo bylas, mes sužinojome, kas buvo tie šnipai. Ką aš galėjau išduoti?! Bet stengiaus mažiau šnekėti. Burna atsivėrė gan vėlai, tik vaikams gimus.

Neaiškios, primestos kaltės jausmas, kartais neslepiama agresija mūsų, vaikų, atžvilgiu psichologiškai traumavo mus ir formavo nepasitikinčias savimi asmenybes. Gerai, kas turėjo namuose užtarėjų, kam padėjo susiorientuoti tėvai ar artimieji. Daugelis mūsų jų nematydavome, kartu tik permiegodavom.

Kai mirė senelis, man buvo devyneri. Ši netektis reiškė, kad vaikystė pasibaigė. Kartu su mama ėjau grėbti šieno, sodinti bulvių, jų kaupti, kasti. Dažnai eidavau dirbti pas vietinius gyventojus, kad užsidirbčiau pragyvenimui. Mama žiemą skaldė „čiurkes“, vasarą dirbo pagalbiniame ūkyje „podsobnoje“, kur brigadininku buvo jaunas vaikinukas Česlovas Dirkė. Atsimenu, kaip mama ir kaimynė Marija Endziulaitienė džiaugdavosi, kad brigadininkas – lietuvis, labai nuoširdus ir geras vaikinas.

Kai mamai nereikėjo eiti į ūkį, kartu vykdavom į „pakosą“. Tai labai maži lopinėliai pievos tarp „valiožnikų“ ir didelių išvartų. „Valiožnikai“ – seni seni, kažkada išvirtę medžiai, pasidengę samanomis. Mano mama, mokytoja, apsiavusi vyžomis, su dalgiu rankose, paraudusiu nuo prakaito veidu, sukandžiota uodų ir moškių, šienaudavo iki vėlumos. Juk žiemos ilgos, ir šieno reikėjo daug. Išdžiūvus šienui, grėbdavom, nešėm jį per „valiožnikus“ į kupetas. Po to ant berželių tempėm į „zarodus“. „Zarode“ šieną išdėliodavau aš, mama paduodavo. Jį aptverdavom nuo laukinių žvėrių. Nelabai mokėjom. Būdavo, randam išardytą mūsų aptvarą ir sumažėjusį šieną. Abi su mama, pasikinkiusios karvę Marusią, važiuodavom su rogėmis parsivežti šieno. Iš artimesnio „pakoso“ šieną susinešdavom ant kupros.

Mūsų, vaikų, pareiga – pasirūpinti žiemai malkų. Eidavom prie Minos ūpės su tam skirtu įrankiu, „bagor“ vadinamu. Tai ilgas baslys su kabliu. Kerti tuo kabliu į plaukiantį nestandartinį rąstelį ar skersinį ir trauki į krantą. Suneši į pašiūrę, pradžiūvusias su mama supjaustydavom. Pradžioje mama skaldydavo, vėliau ir aš pramokau.

Su pagyvenusiomis moterimis eidavome uogauti į Karzanaką ar į Dizą už 5-6 kilometrų. Prisirinkti uogų nebuvo vargo – jų daug ir labai didelės, bet sunkius kibirus nešti reikėjo ne lygiu miško keliuku, bet paupio siauru takeliu, kuriame kyšojo dideli akmenys aštriomis briaunomis. Grįžus namo, negali ilsėtis – turi uogas perrinkti, nes niekas kitas už tave nepadarys.

Kad Sibiro miškuose viešpatauja uodai ir „moškės“ (taško dydžio mašalai), visi jau girdėjom. Nuo uodų dar galėdavom apsisaugoti ant galvos užsimovę marlinius gaubtus (skolindavomės vieni iš kitų), bet nuo „moškių“ neturėjom jokios apsaugos – pralįsdavo per menkiausią plyšelį. Namo grįždavom sutinusiais veidais, akių nesimatė.

Vieni vaikai išeidavom uogauti žemuogių, juodųjų ir raudonųjų serbentų, aviečių, girtuoklių. Girtuoklės augo ant aukštų krūmų pagal Minos upę. Šios uogos labai ryškios spalvos ir sultingos, tai uogaudami paišdykaudavom, vienas kitą ištepliodavom.

Ypač patiko uogauti salelėje, į kurią brisdavom per Minos upę. Vasarą ji nusekdavo ir kai kuriose vietose buvo įmanoma perbristi, nors ir labai pavojinga. Seklesnėse vietose ji buvo plati, bet vis vien labai srauni. Už kelių metrų upė siaurėja, bet labai gilu. Susikabinam už rankų ir brendam per ledinį vandenį. Kojas gelia, nors vidurvasaris. Upės srovė tokia triukšminga, kad vienas kito negirdim. Rankomis laikomės stipriai, nes atsiskyręs galėjo būti srovės nuneštas. Dar ir dabar sapnuojasi Minos upės tamsūs vandenys, į kuriuos bijodavom patekti.

Pavasarį sala viliojo ypatingai gražiomis gėlėmis – laukinėmis pinavijomis – bordinės su geltonais viduriukais. Mes tuos vidurėlius valgydavom. Minos užutekyje augo ajerai, kalnuose lelijos „sarankos“, kurių šaknys irgi buvo mūsų maistas. Prie ežero „kočkose“ (kupstai, tarp jų vanduo) augo „čeremša“, kuri labai verinama vietinių gyventojų. Pamėgom ją ir mes, nepaisant labai nemalonaus jų kvapo.

Vaikai be tėvų pagalbos tvarkydavo namus. Plaudavom grindis, atsinešę iš upės vandens ir smėlio, išdažydavom sienas, pasigaminę kalkių ir šepečius, iš ten augančios žolės, prižiūrėjom gyvulius, ravėjom daržus. Namuose ant palangių auginom gėles, kurias žiemą reikėjo išsaugoti, nes langai apšalę storu sniego sluoksniu, palangės ledu pasidengusios, o kambaryje tamsu, nors kiekvieną dieną gramdydavom sniegą nuo stiklo.

Būdavo, kad vakarais eidavome į kepyklą užimti eilę prie duonos ir pamainomis su tėvais prastovėdavome iki ryto, nes vėliau atėjusieji jos nebegaudavo.

Barako kaimynai Jurgis ir Vytautas Endziulaičiai paūgėję eidavo į taigą riešutauti. Dar neprinokusių kankorėžių parsinešdavo iš arčiau esančio Karzanako. Kankorėžius, kaip bulves, kepdavo namuose ant laužo. Riešutai buvo labai skanūs, saldoki. Į Dalniają ar Vostočnają taigą eidavo daugiau jauni, su nakvyne. Susikurdavę laužą, o po to laužavietės vietoje iš šakų pasistatydavo palapinę, užsiklodavo „fufaikėmis“ (šimtasiūlėmis). Parsinešdavo jau išgliaudytus riešutus, taip prisidurdami prie skurdaus maisto. Pavaišindavo ir mus, kaimynus.

Žiemą Sibire prisnigdavo tiek, kad į mokyklą sunku nueiti. Būdavo, kad termometro stulpelis nukrisdavo iki -40C. Apsiavę vailokais, apsimūturiavę galvas taip, kad vos matyti apšerkšnijusių akių plyšeliai, keliaudavom siauru sniego koridoriumi. Mažesnių vaikų nė nesimatydavo. Vyresnieji iš sniego pastatydavo gražius baltus rūmus su daugeliu kambarių, o mums, mažiesiems, būdavo didžiausias malonumas palakstyti tais labirintais. Nebijojom šalčio. Po pamokų ar sekmadieniais mėgom važinėtis nuo aukščiausių kalnų rogutėmis, slidėmis.

Kol „suštabeliuoti“ rąstai gulėjo ant Minos upės kranto, mes rinkdavom nuo jų sakus – „sierą“. Tai buvo dar viena maloni pramoga. Kiekvienas turėdavom kramtoškių. Norėdavosi pasisupti ir ant supynių, pastatytų ant Minos upės kranto. Vakare ten susiburdavo vyresnieji. Dieną darbas, tai mes bėgdavome prie jų atsikėlusios penktą valandą ryto. Po darbų smagiai išsimaudydavom Minos upės senvagėje, „na protoke“, kur rami tėkmė ir šiltesnis vanduo.

Daržinėje turėjau savo kampelį, kur pažaisdavau su lėlyte. Su kaimynr Joana Endziulaityte lėlytėmis žaisdavome pas juos ant tvartelio. Skudurėlių lėlytei rasdavau šiukšlyne, į kurį siuvėja išmesdavo mažyčių atraižėlių. Iš molio nulipdydavom indus ir baldus, net krosnelę.

Per šv. Kalėdų šventes mūsų mamos kartu ruošdavosi, o mes su Joana puošdavom eglutę nuspalvintais popierėliais. Labai džiaugdavomės, jei turėdavom saldainių su blizgančiais popierėliais. Per šv. Velykas visi kartu dažydavom kiaušinius. Tai maloniausi vaikystės prisiminimai. O Joana ir jos broliai Jurgis ir Vytautas man iki šiol liko tarsi sesuo ir broliai.

Aplink Minos centrą išsidėstę kiti kaimeliai, „posiolki“. Tai Chabaidakas, pakeliui į jį – Ivanovka ir Talovka, Diza, Kuturčinas, Koja. Į Minos mokyklą susirinkdavo vaikai iš visų šių kaimų. Pusseserė Vidutė iš Chabaidako Minos mokyklą pradėjo lankyti nuo 5 klasės ir gyveno pas mus. Dažnai šeštadienį po pamokų kartu su daugeliu moksleivių iš Chabaidako (Onute Palionyte, Aldona Apšegaite, Vytautu Gražuliu, Gražina Mieliauskaite ir kt.) keliaudavo į namus. Galima įsivaizduoti, kokia tai būdavo kelionė, kai vakarais nukrisdavo temperatūra, daug sniego ir dažnos pūgos… Gailėdavau pusseserės ir prašydavau likti nakvoti. Mylėjom viena kitą, buvom kaip seserys, susietos bendro likimo. Mus jungė bendri prisiminimai. Nuklysdavome į mums abiems taip mylimą ir tolimą tėviškę… Gailėjomės paliktų lėlyčių ir žaislų, svarstydavom ir negalėjom suprasti, už ką esam nubaustos…

Stalinui mirus, pamažu gyvenimas pradėjo keistis. Leido važiuoti gydytis ir mokytis į kitus miestus, o po kiek laiko nepilnamečiai net galėjo grįžti į Lietuvą. Mama susitarė su broliu Juozu, kad jų šeima mane priims gyventi Vilniuje ir aš nesvarstydama džiaugsmingai ėmiau ruoštis į kelionę.

Man 13 metų. Viena išvykau į tolimą kelionę su didžiuliu lagaminu – lauktuvėmis dėdės šeimai. Atgal kelionė neprailgo. Skridau kaip kregždutė į savuosius kraštus, pilna svajonių ir lūkesčių.

Sibiro žemę apšlakstę prakaitu ir krauju, skubėjom į savo namus. Deja, Lietuva nelaukė grįžtančiųjų. Kai kurių visai neįsileido. Jie naują Tėvynę atrado Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. „Iš kur atvykai, ten ir važiuok…“ – buvo pasakyta man, kai bandžiau prisiregistruoti dėdės bute. Ustronė užimta – ten šeimininkauja svetimi. Jie kerta obelis malkoms, riša prie jų karves… Kur gyventi?

Bandau gyventi nelegaliai. Vidurinę mokyklą pasiseka baigti, bet mokytis toliau, įsidarbinti trukdoma. Tik po 6 metų su dėdės pagalba pavyksta prisiregistruoti jų bute. Darbininkės karjerą pradedu nuo tekintojos Šlifavimo staklių gamykloje. Kadangi prie darbo buvau pratusi, greit buvau pastebėta ir įvertinta. Ilgą laiką dirbau EMT institute, paskutiniuosius 30 metų – Vilniaus 1-ojoje specialiojoje mokykloje bibliotekininke.

Atrodo, gyvenimas įėjo į normalų ritmą.

Bet širdis tebekraujuoja. Ir nemanau, kad kada nors užgis atsivėrusios žaizdos. Nors ir labai nenoriu, kūno ir dvasios randai primena baisią tikrovę: išplėštą vaikystę, sutryptą jaunystę, artimųjų ir namų netektį.

Ir toks likimas ne tik mano – tokia dalia visų 300 000 nelaimėlių – šviesiausių, darbščiausių, nepasitenkinusių skurdžia egzistencija, iš gyvenimo norėjusių šio to daugiau. Amžinasis įšalas priglaudė tūkstančius vaikų ir senelių, motinų ir šeimų maitintojų.

Tai, kuriai rūpėjo į Sibirą nepasiimtos lėlytės, jau 79. Jos mama, ne savo noru paaukojusi gyvenimą Stalino idėjoms įgyvendinti, seniai jau mirusi… Mes – išeinančioji karta, laukianti kvietimo į Tėvo Namus. Deja, išeiname su neatsakytais klausimais. Kas turėjo politinę ir moralinę teisę darbu atšiauriomis sąlygomis kankinti žmones? Kas suteikė teisę išniekinti vaikystę ir senatvę? Kas leido atimti išpuoselėtas tėviškes ir apgyvendinti antisanitarinėse, neleistinose žmogui gyventi sąlygose? Kas leido perrašinėti, klastoti, gražinti istoriją? Aukščiausiasis žemėje pripažino tik „mažųjų“ pareigas ir savo neklystamumą.

Ir vis dėlto neramu. Kai XX amžiaus pabaigoje „dainuojančiai revoliucijai“, Baltijos keliui, nubarstytam Vilties žiedais, sujungusiam seną ir mažą, atliepia tankų griaudėjimas, šūviai į nekaltus laisvės gynėjus, pamiršti dar nieko negalima.

Ir todėl belieka atsidūsėti ir poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais paklausti:

…Kas dabar, kas

iš po žemių teisybę lyg bulvę iškas?

Ir ant stalo padės pasisotint visiems,

Kas dabar padalins ją teisiems neteisiems?

Pasakojo Kristina Danutė Anužytė Sadauskienė

Asmeninio archyvo nuotraukos ir dokumentai

Anužių bendragyventojų tremtyje šeima pakeliui į tremties vietą. 1948 metai.

Minos upė ir Minos gyvenvietė tremtyje Sibire Krasnojarsko krašte Partizansko rajone.

Barakas, kuriame gyveno tremtiniai, nufotografuotas 1990 metais. 

Minos mokykla, kurioje mokėsi ir vietinių, ir tremtinių vaikai.

Su mokytoja ir bendraklasiais. Kristina Danutė Anužytė – pirmoje eilėje antra iš dešinės.

Minos “selsovetas” – sovietų valdymo institucijos pastatas.

Darže su mama, teta, pusbroliu ir seneliu Pranu Vaičiūnu. Kristina Danutė Anužytė – pirma iš dešinės.

Išvykstant į Lietuvą, su mama ir klasės draugėmis. Kristina Danutė Anužytė – pirma iš dešinė. 1957 metai.

Minos tremtinių barako kaimynės su meškučiu.

Agento pranešimas, (Kristinos Danutės Anužytės mamos sesers įskundimas), kad jų sodyboje lankosi “banditai” (partizanai). 1948 metai.

Nutarimas.Ištremti Vaičiūną Praną, Augusto, nes jo sūnus Pranas, Prano neva bendradarbiauja su “banditais” (partizanais). 1948 metai.

“Visiškai slaptai”. Pranešimas, kad patikrinus dokumentus ir išklausius liudininkus, Pranas Vaičiūnas neturėjo sūnaus Prano. 1957 metai.

Leidimas Onai Vaičiūnaitei-Anužienei, išimties tvarka, grįžti į Lietuvą. 1957 metai.

Leidimas grįžti į Tėvynę, išduotas Onai Vaičiūnaitei-Anužienei, Prano Vaičiūno dukrai. 1957 metai. Pranas Vaičiūnas liko amžiams svetimoje žemėje.