Mano tėtis, Vytautas Liubinas, karo metais pradėjo dirbti Kauno miesto Petrašiūnų elektrinėje ir energetikos srityje dirbo kelis dešimtmečius po karo. Išėjęs į pensiją įsidarbino Energetikos muziejaus vadovu. Tuo metu jis pradėjo rinkti informaciją apie Lietuvos energetikos istoriją ir, suprasdamas kaip greitai prarandami įvykių liudytojų atsiminimai, susitiko su dar gyvais energetikoje dirbusiais specialistais ir užrašė jų prisiminimus. Tuo pačiu į knygą įtraukė ir savo paties darbo sovietinėje santvarkoje patirties epizodus. Štai keli iš jų:
„Baigiantis karui, vokiečiai atsitraukdami sprogdino svarbius objektus, tame tarpe ir elektrines. Atstačius pirmuosius Petrašiūnų elektrinės energetinius įrenginius, prasidėjo jų eksploatacija. Tai buvo sunkaus darbo periodas. Apkrovimai dideli, atsarginių dalių nebuvo, kuras blogos kokybės. Gal tuo metu daugeliui atrodė, kad energetikų darbas nesiskiria nuo kitų sričių darbuotojų. Tačiau darbo pobūdį gali suprasti tik energetikai. Mes visą laiką – ir dieną ir naktį, ar šventė, ar ne, jautėme įtampą. Jei tik elektros lemputė sumirkčioja, o neduok Dieve, užgęsta, tuoj bėgam į elektrinę. Jei taip atsitiko, tuoj prisistato NKVD. Ir dabar šis žodis senesiems darbotojams kelia siaubą. Jie būtinai norėdavo surasti įrengimų darbo sutrikimų kaltininką. Jie liguistai visus įtarinėdavo sabotažu. Tais laikais tai mums būdavo sunkiai suvokiama. Tada nežinojome, kad po 1918 metų revoliucijos Rusijoje visoje šalyje vyko daug tikrų sabotažo aktų. Buvome naivūs, politiškai „nepasikaustę“. (Tais metais mano tėvas, būdamas visiškai jaunas, nuo pastovios įtampos darbe susirgo skrandžio opa).
Kartą ir aš buvau patekęs į NKVD-istų rankas. Vieną gražią dieną, tai buvo apie 1952 metus, gavau pakvietimą atvykti į Kauną, į Laisvės alėjos pradžioje esantį namą. Tai buvo gyvenamasis namas. Užlipu į antrą aukštą, paskambinu. Duris atidaro apyjaunis civilis, kalba lietuviškai. Pakviečia į vidų. Jame tik virtuvinis stalas ir pora kėdžių, daugiau nieko. Supratau, kad tai - konspiracinis butas. Mandagiai klabamės apie elektrinės darbą. Prašo parašyti apie įvykius elektrinėje. Ką darysi, rašau keletą kartų. Nunešu, skaito, bet matau, kad kažkas nepatinka, raukosi. Pagaliau labai atsargiai prasitaria: „Čia daugiau aprašyti techniški klausimai. Būtų įdomiau sužinoti žmonių nuotaikas, jų kalbas.“ Supratau, ko jie iš manęs nori ir kodėl pakliuvau į bėdą. Matyt, jie sužinojo, kad mano dėdė ir pusbrolis buvo pasitraukę į Australiją. Mano laimei, greitai mirė Stalinas, mane perkėlė dirbti į Klaipėdą, o ten tokių „pasiūlymų“ negavau.
Kitas to meto atvejis. Nuo 1944 metų rugsėjo 1 dienos dirbau antraeilėse pareigose Kauno valstybiniame universitete. Skaičiau bendrosios elektrotechnikos ir pramonės elektrinių įrenginių kursų paskaitas. Kol buvau Energotraukinio viršininku, viskas buvo gerai. Kai pradėjau dirbti Energijos valdyboje, staiga netikėtai gavau iš Universiteto raštą, kad nuo 1948 metų rugsėjo mėnesio esu atliedžiamas. Jau vėliau sužinojau, kad tai buvo direktoriaus reikalavimas. Jo nuomone, mano galvoje turėjo būti tik elektrinės reikalai.
Tik žymiai vėliau galėjau vėl skaityti paskaitas.
Dar vienas epizodas. Mano paskyrimas vyriausiuoju inžinieriumi Klaipėdos elektrinėje buvo susijęs su „didelio viršininko“ Jegorovo (jis tuo metu buvo Lietuvos energijos valdybos valdytojas) planais. Klaipėdos elektrinės direktorius dėl sveikatos išėjo iš darbo. Tuo metu geras Jegorovo draugas („proteže“) Vasilij Bairikov buvęs Rekyvos elektrinės direktorius, sukėlė skandalą, ir jį teko atleisti iš pareigų. Jis buvo likęs be „gero darbo“. Kur jį dėti? Taigi valdytojas nusprendė, įsteigti elektrinėje vyriausiojo inžinieriaus etatą ir į jį paskirti lietuvį. Tuomet bus galima „nubuksuotą“ direktorių be didelės rizikos vėl paskirti į „šiltą vietą“. Vyriausiasis inžinierius bus „širma“ V. Bairikovo galimiems darbeliams. Kaip vėliau pasirodė, tokių darbelių buvo ne vienas. O aš taip atsiradau Klaipėdoje.
Štai keletas prisiminimų apie direktoriaus V. Bairikov „veiklą“ iš tų laikų.
Atlyginimai tarybiniais laikais buvo tokie: pagrindinė alga buvo nedidelė, bet didelės premijos už gamybos rodiklius. Tai turėjo skatinti darbuotojus gerinti elektrinių darbo patikimumą bei ekonomiškumą. Buvo trys pagrindinės premijos: už beavarinį darbą, už elektros energijos gamybos plano įvykdymą ir kuro ekonomiją. Beavarinis darbas – suprantamas rodiklis. Sudėtingiau buvo su plano įvykdymu. Kiekvienas mūsų supranta, kad elektrinės gamyba nepriklauso nuo elektrinės darbuotojų pastangų. Nėra vartotojų, nėra ir gamybos. Tai ypač aišku, kai elektrinė dirba izoliuotai. Planą kiekvienais metais „nuleisdavo“ aukščiau stovinčios organizacijos. Pagal tarybinių laikų principus kiekvienais metais viskas turi didėti, taigi ir gamyba. O ką daryti, jei pramonė mieste neauga ir poreikis gamybai nedidėja? Vienu metu taip ir buvo Klaipėdoje. O premiją norisi gauti. Ir štai mūsų direktoriui Vasilijui ateina geniali mintis. Iškviečia mane ir liepia išstudijuoti galimybę įleisti į Dangės upę elektrodus ir tiekti į juos, aišku veltui, elektrą. Tuo būdu galima padidinti elektros energijos gamybą. Svarbu, kad elektrinėje prietaisai rodytų padidėjusią gamybą, o kad elektros pardavimas nepadidės, o didės tik nuostoliai elektros tinkluose, tegu tai rūpi elektros tinklų darbuotojams. Tiksliai jau neprisimenu, kuo baigėsi ši „užduotis“, tačiau elektrodai į upę nebuvo įleisti.
Didelės premijos buvo ir už kuro ekonomiją. Premiją apskaičiuodavo lygindami faktinį kuro sunaudojimą su planiniu. Kiekvieniems ateinantiems metams planinį nustatydavo pagal praėjusių metų faktinį sunaudojimą, jį kažkiek sumažinus. Kiek sumažinti, spręsdavo aukščiau stovinti organizacija atsižvelgiant į užduotis, bet, tur būt svarbiausia, pagal mums nežinomus (bet „suprantamus“) motyvus. Pasibaigus mėnesiui kuro sunaudojimą nustatydavo pagal kuro likutį kuro aikštelėje. Likutį buvo galima „pakoreguoti“, nes kuras aikštelėse buvo krūvose, kurias išmatuoti nebuvo galimybės. Taigi, buvo nesunku buvo gauti „norimą 3 % ekonomiją“ ir už tai gauti premijas.
Taip buvo galima vienuolika mėnesių ramiai gyventi, gauti gausias premijas, nekreipti dėmesio, kiek faktiškai sudeginta elektrinėje. Bet artėjant metų pabaigai, pagal taisykles reikėdavo kuro likutį invetorizuoti tiksliai, o inventorizaciją atlikdavo speciali komisija. Čia norai jau neegzistuodavo. Ką daryti, jei elektrinėje sudeginta kuro daugiau, nei parodyta ataskaitose?
Ir čia V.Bairikovas pasitelkdavo sumanumą. Instrukcijose pasakyta, kad išmokėtos premijos neperskaičiuojamos. Taigi, užtekdavo paaiškinti, kad dvyliktąjį mėnesį elektrinė dirbo labai blogai, žymiai pereikvojo kurą ir per vienuolika mėnesių visą sukauptą kuro likutį sunaudojo. Tokiu būdu kuro sandėlyje trūkumo nėra, o vienuolika mėnesių gautos premijos lieka kišenėje. Kas čia blogo, jei vieną mėnesį jų negausime? Visą šią apskaitą griežtai kontroliavo direktorius V.Bairikovas.“
Pasakojo Jurgita Rotomskienė
Jurgitos Rotomskienės tėvas Vytautas Liubinas.
Asmeninio albumo nuotrauka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą