Trėmimas - karinė operacija

 „Tie, kurie keršija dėl principų, yra žiaurūs ir negailestingi“, - Napaleonas.

„Sveikas nepasitikėjimas - geras bendradarbiavimo pagrindas“, - Stalinas.

„TSRS Ministrų Taryba nustato, kad buožės su šeimomis ir kt. turi būti apgyvendinti trėmimo vietose amžiams.‘‘ (1949.03.12 Vidaus Reikalų Ministro įsakymas Nr.00225).

Kuo labiau visuomenė totalitarinė, tuo labiau yra detalizuoti pareigybiniai hierarchijos laipteliai. Sovietų Sąjungoje egzistavo 22 laipsniai kariuomenėje ir 5 - moksliniai. Tuo tarpu JAV kariuomenėje - 10 ir 1 mokslinis. Sovietų valdžia iš karto po revoliucijos Rusijoje buvo įvedusi net 20 rūšių davinių valdininkams, vadinamų „pajokų“...

Todėl suprantama, kad „laipsniuoti‘‘ dalyvavo daugelyje politinių Sovietų Sąjungos vadovybės suplanuotų priemonių, kadangi buvo kaip palaikyti drausmę: nugrūsti į užkampį, sumažinti laipsnį, pagaliau perduoti kariniam tribunolui. Pats Stalinas pabrėžė: „Čekistas turi tik du kelius - į paaukštinimą arba į kalėjimą.“ Mes žinome iš vaikystės „sugedusio telefono“ efektą, kuris hierarchinėje sistemoje negali neveikti. Čia jis veikia, bet kitaip: žemesnė grandis nė nebando švelninti nuosprendžio. Priešingai - vykdydama aukštesniosios grandies nurodymą, ji gali būti net pagirta už uolumą, jeigu bus negailestinga tremiamajam. Taip su kiekviena grandimi tremtinio „kaltė“ auga, žiaurumas tarpsta. Neteko girdėti, kad kas nors būtų nubaustas už nežmonišką elgesį su tremtiniais. Neginčytina, kad savo esme rezistencijos dalyvių ir pasiturinčių ūkininkų trėmimas politiniu kryptingumu, metodika, priemonėmis ir forma buvo didelio masto karinė-politinė operacija, vykdoma Sovietų Sąjungos aparato. Vykdoma, kaip įprasta, slapta, kruopsčiai pasiruošus, iš pasalų, nesiskaitant su paprasčiausiom žmoniškumo normomis, be gailesčio ir žiauriai.

Nėra ko stebėtis. Štai ką sako Irina Čerepanova straipsnyje „Mitai apie Leniną“: „Gudrūs žmonės paprastai apie savo gudrumą nekalba, jį slepia, o Leninas savo draugams atvirai dėstė: reikia mokėti naudoti įvairias gudrybes, suktybes, nelegalias priemones, nutylėjimus, naudoti tiesos slėpynes.“ Jam visa tai logiškai sekė iš principo „tikslas pateisina priemones“.

Vietiniais kadrais buvo mažai pasitikima. Centrinės ir vietinės valdžios įstaigoms darbuotojai Antrojo pasaulinio karo metais buvo rengiami Maskvoje ir kitur. Į Lietuvą buvo siunčiama nemažai rusų tautybės darbuotojų. („Vien iki 1945 metų pavasario atsiųsta 6100, iki 1947 metų rudens - 12300“, - citata iš „Lietuva stalininio režimo metais (1944 - 1953) - Visuotinė Lietuvių enciklopedija“).

Mano asmeninio archyvo dokumentai, šeimos ir draugų prisiminimai rodo, kad prieš Lietuvos žmones buvo panaudota brutali karinė jėga, nedavusi ramybės net apsigyvenusiems Sibire tremtiniams. SSRS Vidaus reikalų ministro įsakymu į Sibirą vien tik 1949 metais buvo ištremta mažiausiai 27 tūkst. šeimų iš trijų „Pabaltijo respublikų“! Jeigu kiekviena šeima prabiltų...

Iš pateiktos pažymos kopijos (pridėta – Raport), be kita ko, aišku, kad aukščiausio rango, na ir vidurinio vadovybė, buvo atsiųstos iš Rusijos.O rajoniniame lygmenyje dauguma šeimininkavusių garnizonų vadų irgi buvo ne lietuviai.

Štai ką rašo tremtinys Fabijonas Norkus savo sūnui Tomui: „Buvo 1949-ųjų metų kovo mėnesio ankstus sekmadienio rytas, tikrai nepamenu, kokia data, švintant prie namo pasigirdo šūvis, bildesys į duris ir šūksnis atrakinti duris. Namas buvo apsuptas garnizono (įgulos) kareivių su milicijos ir garnizono načalniku (vadu). Atidarius duris pakėlė iš miego mano žmoną ir ketverių metų sūnų Tomą ir man, ir jiems pasakė apsirengti: „Iš tos vietos esate išvežami“ Kur, nepasakė.“ (Citata iš 2009.08.22.Nr.93. Mažeikių laikraščio „Santarvė“).

Kaip matome, trėmė netikėtai, neleidę pasiruošti, grubiai, nesiskaitydami su elementariais moralės reikalavimais. Trėmimo vietose valdžia skubėjo tremtinius (juos jau vadino „specpereselency“) apgyvendinti ir įdarbinti, užtikrinti tvarką, saugumą ir tremtinių pabėgimo prevenciją, tuo tikslu buvo steigiamos speckomendantūros.

Komendatai buvo atsakingi:

- už tremtinių apskaitą ir priežiūrą, siekiant išaiškinti jų tarpe antisovietinius ir kriminalinius elementus;

- tremtinių įdarbinimą ir apgyvendinimą;

- ivairių leidimų laikinai išvykti iš apgyvendinimo vietos (pvz. į rajono polikliniką) ir t.t.;

- tremtinių politinių nuotaikų ir tolerancijos sovietų valdžiai fiksavimą.

Siekiant užgesinti viltį grįžti į Tėvynę, dažnai buvo sakoma: „Jūs čia – amžiams.“

Vis dėlto po sovietų diktatoriaus Stalino mirties mūsų tremtinių žeminanti padėtis tarytum baigėsi.

Kaip matome iš pažymos (pridėta – Rospiska, 1958 metų gegužės 19 dienos, SSRS Aukščiausios Tarybos įsakymu esame, pagaliau, nuo specapgyvendinimo išlaisvinti. Tačiau grįžti į Lietuvą ir reikalauti konfiskuoto turto grąžinimo neturime teisės.

Komendantas G. Kukajevas davė pasirašyti, tačiau pažymą pasiliko. Aukščiausios valdžios nurodymas - KGB vengė tarptautinio pasmerkimo, kuris po 1941 metų lietuvių trėmimo prie Laptevų jūros vis labiau plėtėsi.

O kas gi tas G. Kukajevas? Šiemet jo istoriją man papasakojo Tomas Norkus (jis savo ruožtu tai girdėjo iš savo tėvuko Fabijono), su kuriuo buvome kartu Sibire adresu: Irkutsko sritis, Tajšeto rajonas, Baironovkos kiaulininkystės sovietinis ūkis.

G. Kukajevas atsidūrė Baironovkos kiaulininkystės sovietiniame ūkyje ne savo noru, kažkur apie 1948 metus. Iki tol jis tarnavo Tolimųjų rytų pasienio ruože užkardos viršininko pavaduotoju, turėdamas kapitono laipsnį. Neilgai turėjo. Įvyko skandalas. Kartą, jau po karo, norėdama visiškai išvalyti anksčiau buvusį rusišką Kinijos miestą Charbiną, Šanchajų, o taip pat ir Pekiną nuo užsimaskavusių baltagvardiečių ir baltaraiščių bei užkirsti kelią organizuotam judėjimui, sovietinė KGB nutarė pasiųsti ten keletą gerai paruoštų agentų. Viena iš jų - kiniškų bruožų mergina, savo bėdai, nepaprastai graži, idealios figūros, žemo krūtininio balso, - vyrai tokias moteris tiesiog dievina, kadangi suveikia pasąmoniniai, archainiai mechanizmai, dažnai pralaužiantys stabdžius. Agentė turėjo, pasieniečių padedama, kirsti kaip tik G. Kukajevo ruožą. Neeiliniai duomenys rodo, kad ji buvo skirta verbuoti irgi neeilinius. Jai buvo paskirti patikimi, neturėję nuobaudų du pasieniečiai palydovai. Reikalas paprastas. Grįžo, pagal formą raportavo apie įvykdymą. Praėjo pora metų. 1948-ieji. Pasienio ruožas tvarkomas, ariamas, lyginamas reljefas. Ir atkasamas lavonas. Moters! Identifikavo - ta pati agentė, prieš porą metų pasiųsta į Charbiną! KGB greitai nustatė, kas ją turėjo vesti per sieną. Gerai ištardė. Nereikėjo priemonės „plepukas“ – rusiškai „boltunčik“, o užteko patirties tardant karo metais belaisvius. Pasirodo, kad kareivukams ji buvo tokia graži, o instinktai taip užvaldė protą, kad neatlaikė smegenų cenzūra... Išprievartavo, nužudė ir užkasė. Abu sušaudė, žinoma. Užkardos vadovybę pakeitė – pagal rusų posakį Doveriai, no proveriai“ („Pasitikėk, bet tikrink“). Atleistiems kariškiams sumažino laipsnius ir perkėlė kitur. Taip vyresnysis leitenantas G. Kukajevas atsirado Baironovkos sovietiniane ūkyje baigti steigti speckomendantūrą.

Jausdamas nuoskaudą - skriaudos geluonis nuolat maudė krūtinę, G. Kukajevas bandė pavyzdingu darbu reabilituotis. Pakėlus laipsnį, į naują karinį bilietą nuobaudos nebūdavo perrašomos - verta buvo stengtis. Kadangi komendato žinioje buvo apie 40 šeimų: 20 lietuvių ir 20 ukrainiečių, jis sumanė įsteigti sekimo agentūros tinklą. Po vieną vyresnįjį kiekvienos tautybės ir po keletą eilinių informatorių. Gerai išstudijavo bylas ir kandidatu į lietuvių „rezidentus“ jam tiko mano tėvukas Juozas Kirtiklis. Stalius, dirbo arklidėje, turėjo daug kontaktų, gerai žinojo rusų kalbą, baigęs 6 klases. Reikėjo pasikalbėti.

Išsikviečia. Pradžioje formuoja pasitikėjimo atmosferą - pasiūlo arbatos, cigaretę, paklausia, ar užtenka uždarbio pragyvenimui. Paguodžia, kad komendatūra gali padėti. Reikia žmogaus, kuris rūpintųsi specpersikėlusių (taip, kaip jau žinome, buvo vadinami tremtiniai) nuotaikomis, laiku informuotų komendantūrą apie skleidžiamas apkalbos apie sovietų valdžią ir vietinius pareigūnus. Laiku įspėjus, „plepiui“ bausmę galima sušvelninti arba jos net išvengti. Tėvukas iki galo surūko cigaretę ir taria, kad savaitę pagalvos.

- Aš negaliu duoti savaitės, rytoj ryte! - su nekantrumo gaidele įsakmiai pasako Kukajevas.

Tėvukas ateina, kaip įsakyta, ir praneša: „Aš pasitariau su žmona. Ir mes...“

Čia Kukajevas pratrūksta:

- Dabar visa Baironovka žinos!

Tačiau supratęs, kad padarė klaidą, nepaėmęs rašytinio pasižadėjimo pirminį pokalbį laikyti paslaptyje, nusispjauna ir liepia išeiti bei įspėti žmoną, kad neplepėtų, nes gali nubausti...

Vis dėlto lietuviai „persikėlėliai‘‘ sužinojo, kad sekimo tinklas mezgamas ir čia, Sibire...

Pasakojo Jonas Kirtiklis

Jono Kirtiklio asmeninio archyvo dokumentai

Raport.

Rospiska.